antikūnai

antiknai, imunoglobulnai, Ig, gyvūnų ir žmogaus sudėtiniai baltymai glikoproteinai. Sintetinami organizme, kai į jį ne pro virškinamąjį traktą patenka antigenų. Antikūnų gamyba – viena imuninio atsako grandžių, kai infekcijos ar imunizacijos metu dalyvaujant makrofagams kitoms antigeną pateikiančioms ląstelėms bei T limfocitams stimuliuojamos B ląstelės, iš kurių vystosi plazminės ląstelės. Šios gamina antikūnus, specifinius antigenams. Antikūnai lemia humoralinį imunitetą. Dauguma antikūnų molekulių patenka į kraujo plazmą, įvairių liaukų sekretą, dalis patvariai įsitvirtina prie limfocitų ir makrofagų paviršiaus membranų kaip antigeniniai receptoriai.

Antikūnų monomerinę molekulę sudaro 4 polipeptidinės grandinės – dvi identiškos sunkiosios H grandinės (ilgis 330–440 aminorūgščių) ir dvi identiškos lengvosios L grandinės (ilgis 220 aminorūgščių). 4 grandines tarpusavyje jungia disulfidinės ir nekovalentinės jungtys, susidaro į Y raidę panaši struktūra. Kiekviena molekulės grandinė turi kintamąjį domeną V (nuo polipeptido N galo aminorūgščių sekos yra skirtingos) ir pastovų segmentą C (likusios sekos yra vienodos). Kintamieji L ir H grandinių segmentai sudaro aktyvų centrą, kuris lemia antikūno gebėjimą specifiškai (komplementariai) jungtis su antigenu. Lanksti molekulės dalis, kurioje yra disulfidinės jungtys tarp sunkiųjų grandinių ir kur susijungia visi trys fragmentai (2 Fab₁ ir 1 Fc), sudaryta iš 15–60 aminorūgščių liekanų, turi daug prolino. Tai lanksčiausia ir pažeidžiamiausia molekulės dalis, kurioje proteolitiniai fermentai skaido imunoglobulino molekulę. Ją fermentas papainas skaido į du vienodus Fab fragmentus, gebančius sujungti po vieną antigeną, ir Fc fragmentą, kuris sujungia komplementą, reaguoja su makrofagais, atlieka tarpmembraninę pernašą. Pagal būdingas fizines, chemines, struktūrines (monomerai, polimerai), funkcines ir H grandinių antigenines ypatybes skiriamos 5 antikūnų klasės – IgG, IgA, IgM, IgE, IgD, o kai kurių iš jų ir poklasiai.

antikūno IgG sandara: 1 – Fab fragmentas, 2 – Fc fragmentas, 3 – sunkiosios grandinės, 4 – lengvosios grandinės, 5 – antigeno sujungimo vieta, 6 – lanksti molekulės dalis, kurioje yra disulfidinės jungtys (–S-S–) tarp sunkiųjų grandinių

IgG sudaro apie 85 % visų imunoglobulinų; tai vieninteliai antikūnai, perduodami per placentą. Jų ypač gausu tarpląsteliniame skystyje ir serume, IgG intensyviausiai iš visų antikūnų neutralizuoja egzotoksinus, virusus, bakterijas. IgA sudaro 5–15 %, yra seruminiai (nukenksmina mikroorganizmus ir jų toksinus) ir sekreciniai (lemia vietinį imunitetą). IgM gaminasi pirmieji antigenui patekus į organizmą. Jų yra 5–10 %. Tai natūralūs antikūnai, efektyviai agliutinuoja antigenus ir indukuoja nuo komplemento priklausančią citolizę, tarp jų yra ir kraujo grupių agliutinogenai. Kraujo serume yra 0–1 % IgE. Jie dalyvauja alerginėse reakcijose, svarbūs parazitinių invazijų metu. Kraujuje (limfocitų paviršiuje) yra 0,002 % IgD. Kontroliuoja limfocitų aktyvaciją ir supresiją, padeda naikinti antigenus, neutralizuoti virusus, dalyvauja autoalerginėse reakcijose. Skiriami vieno klono ląstelių (monokloniniai antikūnai) ir kelių klonų (polikloniniai) antikūnai. Antikūnų preparatai vartojami ligoms diagnozuoti, gydyti, joms išvengti, kraujo grupėms nustatyti, transplantologijoje.

antikūno IgG1 poklasio erdvinė struktūra: dvi lengvosios grandinės (žalia ir rožinė) ir dvi sunkiosios grandinės (mėlyna ir geltona), tarp sunkiųjų grandinių glikanai (neryški tamsiai pilka spalva)

Ig; -antikūnas