Antrasis pasaulinis karas

Antràsis pasaulnis kãras, 1939–45 vykęs Ašies valstybių (Vokietija, Italija, Japonija ir kitos) karas su Sąjungininkais – Didžiąją Britanija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV), Prancūzija, SSRS, Kinija ir kitomis valstybėmis. Kilo paaštrėjus prieštaravimams tarp didžiųjų valstybių.

Karo priežastys ir užuomazgos

I pasaulinį karą pralaimėjusi Vokietija pagal 1919 Versalio taikos sutartį neteko dalies teritorijos ir visų kolonijų, mokėjo reparacijas, buvo apribota jos ginkluotė. Revanšistiniai Vokietijos siekiai sustiprėjo 1933 į valdžią atėjus A. Hitlerio (nuo 1933 Reicho kancleris, nuo 1934 ir prezidentas) vadovaujamiems nacionalsocialistams (Nacionalsocialistų partija). Jie siekė ne tik panaikinti žeminančias, vokiečių požiūriu, taikos sąlygas, bet išplėtę vokiečių gyvenamąją erdvę bei įgiję naujų žaliavų šaltinių planavo įsigalėti Europoje, vėliau ir pasaulyje. Fašistinė B. Mussolini Italija (fašizmas) pretendavo į Balkanus, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kolonijas, pirmiausia Afrikoje. Ribotų ekonominių resursų varžoma Japonija siekė įsigalėti Pietryčių Azijoje ir Ramiajame vandenyne. Nepaisydama Versalio taikos sąlygų Vokietija ginklavosi. 1933 12 ji pasitraukė iš Tautų Sąjungos (dar 1933 03 tą patį padarė Japonija, 1937 – Italija), 1935 įvedė visuotinę karo prievolę, 1936 užėmė demilitarizuotą Reino zoną. 1936–37 buvo sudaryta vadinamoji Berlyno–Romos–Tokijo ašis (Antikominterno paktas). Karo išvakarėse vyko lokaliniai karai: Etiopijos ir Italijos (1935–36, Etiopijos–Italijos karai), Ispanijos pilietinis karas (1936–39), Japonijos–Kinijos karas (1937–45), vėliau tapęs pasaulinio karo dalimi.

Dėl pasaulinės ekonominės krizės nusilpusių Vakarų demokratinių valstybių vyriausybės iš pradžių ryžtingai nepasipriešino agresyviems A. Hitlerio planams. Vokietija, 1938 prisijungusi Austriją (anšliusas), dėl Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos ministrų pirmininkų A. N. Chamberlaino ir É. Daladier vykdytos susitaikymo vardan taikos Vakarų Europoje, o iš esmės nuolaidžiavimo Vokietijai, politikos pagal 1938 09 29 Miuncheno susitarimą gavo teisę ir spalio mėnesį aneksavo Čekoslovakijos dalį – Sudetų kraštą, 1939 03 15 užėmė visą Čekoslovakiją (Bohemijos ir Moravijos protektoratas), sukūrė marionetinę Slovakijos valstybę. 1939 03 22–23 užėmė Klaipėdos kraštą. 1939 03 24 Vokietija pareikalavo Lenkijos leidimo prisijungti laisvąjį Dancigo (Gdansko) miestą ir tiesti eksteritorinius kelius per Dancigo koridorių. Lenkija, kurios nepriklausomybę 1939 03 31 garantavo Didžioji Britanija ir Prancūzija, reikalavimą atmetė.

N. Chamberlainas, É. Daladier, A. Hitleris, B. Mussolini ir Italijos užsienio reikalų ministras G. Ciano (iš kairės į dešinę) po Miuncheno susitarimo pasirašymo (1938 10)

A. Hitleris, nuo 1938 ir Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, pradėjo ruoštis karui su Lenkija. 1939 05 22 Vokietija sudarė karinę sąjungą (vadinamąjį Plieno paktą) su Italija, per Londono derybas (1939 06–08), siūlydama drauge perdalyti pasaulį, bandė sudaryti sąjungą su Didžiąja Britanija. SSRS (faktinis vadovas – J. Stalinas), niekuomet neatsisakiusi pasaulinės revoliucijos idėjos, irgi puoselėjo agresyvius planus. Jos vadovybė nutraukė nesėkmingas Maskvos derybas (1939 04–08) su Didžiąja Britanija ir Prancūzija dėl sąjungos ir 1939 08 23 su Vokietija sudarė nepuolimo bei bendradarbiavimo sutartį (Molotovo–Ribbentropo paktas); jos slaptais protokolais Rytų Europą pasidalijo įtakos sferomis (Lietuva pateko Vokietijos įtakon). Išvengęs karo dviem frontais A. Hitleris galėjo pulti Lenkiją, kuri 1939 08 25 sudarė sąjungą su Didžiąja Britanija. 1939 09 01, prieš prasidedant karo veiksmams, Vokietijos karines pajėgas sudarė 4,6 mln. žmonių, 26 000 pabūklų ir minosvaidžių, 3200 tankų, 4400 lėktuvų, 115 laivų (57 jų – povandeniniai).

Karo veiksmai 1939 09–1941 06

1939 09 01 anksti ryte Vokietijos kariuomenė po inscenizuoto incidento pasienyje (Gliwicės provokacija) įsiveržė į Lenkiją (Lenkijos kampanija). 1939 09 03 Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė Vokietijai karą. Lokalinis konfliktas virto tarptautiniu. Vokietija prieš Lenkiją sutelkė 61 diviziją (iš jų 4 tankų ir 9 motorizuotąsias) bei 2 brigadas; 7 pėstininkų ir 1 tankų divizija prisijungė po karo pradžios; iš viso 1,8 mln. žmonių, daugiau kaip 11 000 pabūklų ir minosvaidžių, 2800 tankų, apie 2000 lėktuvų. Prieš Prancūziją buvo sutelktos 35 Vokietijos pėstininkų divizijos (po 1939 09 03 prisijungė dar 9), 1500 lėktuvų. Lenkų karines pajėgas sudarė 24 pėstininkų ir 10 kavalerijos divizijų, 3 kalnų šaulių brigados, 2 šarvuotosios motobrigados, iš viso 1,25 mln. žmonių, daugiau kaip 4000 pabūklų ir minosvaidžių, 785 lengvieji tankai ir tanketės, apie 400 lėktuvų; taigi Vokietija turėjo didelę karinę persvarą. Prancūzijos pajėgas po mobilizacijos sudarė 110 divizijų (iš jų 15 – kolonijose), iš viso 2,67 mln. žmonių, apie 2700 tankų (metropolijoje – 2400), daugiau kaip 26 000 pabūklų ir minosvaidžių, 2330 lėktuvų (metropolijoje – 1735), 176 laivai (iš jų 77 povandeniniai). Didžioji Britanija turėjo 320 karinių laivų (iš jų 69 povandeninius), apie 2000 lėktuvų; sausumos kariuomenę sudarė 9 kadrinės ir 17 teritorinių divizijų (iš viso 1,27 mln. žm.), turinčių 5600 pabūklų ir minosvaidžių, 547 tankus.

1939 09 08 Vokietijos pajėgos pasiekė Varšuvą. 1939 09 17 į Lenkijos valstybės rytinę dalį čia gyvenusių baltarusių ir ukrainiečių gynimo pretekstu įsiveržė SSRS kariuomenė. 1939 09 22 Breste įvyko bendras SSRS ir Vokietijos kariuomenių paradas. 1939 09 28 Varšuvos gynėjai kapituliavo, iki spalio 5 visa Lenkija buvo okupuota ir Maskvoje 1939 09 28 pasirašyta SSRS ir Vokietijos sutartimi pasidalyta – rytinė dalis atiteko SSRS (1939 10 10 Vilniaus kraštas grąžintas Lietuvai), šiaurinė ir vakarinė dalis – Vokietijai, likusioje teritorijoje vokiečiai sukūrė Generalinę guberniją. daugiau kaip 0,9 mln. lenkų kareivių ir karininkų pateko į nelaisvę. Vokiečių žuvo apie 10 500, apie 30 000 buvo sužeista, apie 3400 dingo be žinios. 1939 09 30 Prancūzijoje buvo sudaryta Lenkijos emigracinė vyriausybė (nuo 1940 06 veikė Londone).

Vakarų fronte Didžioji Britanija ir Prancūzija 1939 nesiėmė aktyvių karo veiksmų (padėtis ten iki 1940 04 vadinta Κeistuoju karu). Priešininkai, saugomi pasienio įtvirtinimų (prancūzai – Maginot linijos, vokiečiai – Siegfriedo linijos), laikėsi laukimo taktikos. Karo veiksmai vyko tik jūroje. 1939 09–12 Vokietijos povandeniniai laivai sunaikino 114, 1940 – 471 Didžiosios Britanijos laivą (vokiečiai 1939 neteko tik 9 laivų). Iki 1941 vasaros sunaikinta apie 1/3 britų prekybos laivyno tonažo; tai ėmė kelti rimtą grėsmę šalies ūkiui.

Rytų Europoje pagal 1939 09 28 SSRS ir Vokietijos sutarties slaptąjį protokolą visos Baltijos valstybės (Lietuva, Latvija, Estija, Suomija) atiteko SSRS įtakos sferai. Estija, Latvija ir Lietuva buvo ultimatyviai priverstos sudaryti (atitinkamai 1939 09 28, 10 05 ir 10 10) savitarpio pagalbos sutartis su Sovietų Sąjunga ir įsileisti jos karines įgulas, Suomija ultimatumą atmetė. 1939 11 30 SSRS kariuomenė peržengė jos sienas Karelijos sąsmaukoje (ties Mannerheimo linija) ir Karelijoje. Prasidėjo SSRS–Suomijos karas. Didžioji Britanija ir Prancūzija rėmė Suomiją ginkluote, planavo pasiųsti į pagalbą ekspedicinį korpusą. Kariaujančios pusės, pirmiausia SSRS, patyrė didelių nuostolių, bet 1940 02 Mannerheimo linija buvo pralaužta. 1940 03 12 Suomijos iniciatyva Maskvoje pasirašyta taikos sutartis. Suomija išsaugojo nepriklausomybę, bet neteko Karelijos sąsmaukos ir Ladogos ežero šiaurinės pakrantės. 1940 06 SSRS okupavo ir netrukus aneksavo Lietuvą, Latviją, Estiją, ultimatumu privertė Rumuniją atiduoti jai Besarabiją ir Šiaurės Bukoviną.

Skandinavijoje Vokietija aktyvius karo veiksmus pradėjo 1940 04 09 okupuodama Daniją (ji nesugebėjo rimčiau pasipriešinti) ir tą pačią dieną išlaipindama kariuomenę Norvegijoje (Norvegijos operacija). 1940 04 30 po trumpo pasipriešinimo norvegų kariuomenė kapituliavo. Tik šiaurėje, ties Narviku, norvegai, palaikomi prancūzų ir britų, priešinosi iki 1940 06 08.

Vakarų fronte 1940 05 10 Vokietijos kariuomenė (135 divizijos, iš jų 10 tankų ir 6 motorizuotosios bei 1 brigada, 2580 tankų, 3834 lėktuvai) įsiveržė į Belgiją, Nyderlandus, Liuksemburgą ir, apeidama Maginot liniją, per Belgijos ir Liuksemburgo teritoriją puolė Prancūziją (Prancūzijos kampanija).

Dunkerque’o operacija (1940 05–06)

Vakarų fronte Sąjungininkai turėjo 142 divizijas (99 prancūzų, 10 britų, 22 belgų, 10 olandų ir 1 lenkų, suformuotą Prancūzijoje), 3000 tankų, apie 2700 lėktuvų. 1940 05 16 kapituliavo Nyderlandai, 05 28 – Belgija. Palaužus Prancūzijos kariuomenės pasipriešinimą birželio 14 be mūšio užimtas Paryžius. Patyrusi didelių nuostolių Didžiosios Britanijos kariuomenė kartu su dalimi Prancūzijos ir Belgijos divizijų 1940 05 26–06 04 buvo evakuota į Angliją (Dunkerque’o operacija). 1940 06 10 Italija, nusprendusi, kad karo baigtis nulemta, paskelbė karą Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai (iki tol teigė esanti nepasirengusi). 1940 06 22 Prancūzija sudarė Compiègne’o paliaubas su Vokietija, 06 24 – paliaubas su Italija. Vokietija okupavo didžiąją Prancūzijos dalį, pietinė dalis buvo palikta valdyti kolaboraciniam prancūzų Vichy režimui. Kovai su okupantais 1940 06 18 Londone sukurtas Laisvosios Prancūzijos (nuo 1942 07 Kovojančios Prancūzijos) komitetas, vadovaujamas Ch. de Gaulle’io.

Prancūzijai kapituliavus Didžioji Britanija 1940 06–1941 06 viena kariavo su Vokietija ir Italija, atmesdama A. Hitlerio taikos ir pasaulio perdalijimo pasiūlymus. 1940 05 10 sudaryta W. L. S. Churchillio vyriausybė, remiama JAV, kurios dar 1939 11 buvo atšaukusios ginklų išvežimo embargą, ėmė organizuoti šalies gynybą: pertvarkė ūkį karo reikmėms tenkinti, sustiprino ginkluotąsias pajėgas. 1940 07 16 A. Hitleris pritarė Didžiosios Britanijos puolimo planui (Jūros liūtas). Nuo 1940 08 Vokietija be perstojo bombardavo šalies miestus, rugsėjo 7–17 Londoną (Mūšis už Britaniją, 1940 07–1941 05), bet išsilaipinimo saloje atsisakė pirmiausia dėl britų oro pajėgų pranašumo. 1940 vasarą Vokietija pradėjo rengtis karui su SSRS. 1940 09 27 Vokietija, Italija ir Japonija pasirašė Berlyno paktą (1940 11 prie jo prisijungė Rumunija, Slovakija, Vengrija, 1941 03 Bulgarija).

Mūšis už Britaniją: gaisrininkai gesina vokiečių subombarduotą Londoną (apie 1941)

Italija, paskelbusi karą Didžiajai Britanijai, siekė užgrobti jos valdas Šiaurės ir Rytų Afrikoje. 1940 06 Italijos kariuomenė užėmė Didžiosios Britanijos Somalį, dalį Kenijos ir Sudano, 1940 09, nesuderinusi su Vokietija, iš Libijos įsiveržė į Egiptą (B. Mussolini tvirtino kariaująs ne A. Hitlerio, o savo paralelinį karą). 1940 12 09–1941 02 10 britų kariuomenė perėjo į puolimą ir užėmė dalį Libijos (iki al Agheilos). 1941 01–05 ji išstūmė italus iš Didžiosios Britanijos Somalio, Kenijos, Sudano, Etiopijos, Italijos Somalio, Eritrėjos. 1941 03 31 italams į pagalbą vokiečių atsiųstas Afrikos korpusas pradėjo puolimą, 1941 04 11 pasiekė Libijos ir Egipto sieną (Šiaurės Afrikos kampanija).

Vokietijos feldmaršalo E. J. E. Rommelio 15‑oji šarvuotoji divizija tarp Tobruko ir Sidi Omaro (Libija, 1941)

Europoje 1940 10 28 Italija užpuolė Graikiją, bet po karinių nesėkmių (11 14 graikai perėjo į puolimą ir per mėnesį užėmė 1/3 Albanijos), paprašė Vokietijos pagalbos. 1941 01 Vokietijos kariuomenė buvo įvesta į Rumuniją, kovo 2 – į Bulgariją. Berlyno paktą 1941 03 25 pasirašiusi Jugoslavijos vyriausybė po 2 dienų buvo nuversta, naujoji vyriausybė atsisakė sąjungos su Vokietija, 04 05 sudarė sutartį su SSRS. 1941 04 06 vokiečių bei italų, o vėliau ir vengrų bei bulgarų kariuomenės puolė Jugoslaviją ir Graikiją, iki 05 11 okupavo jas, išskyrus Kretą ir kitas salas (Balkanų kampanija). 1941 03 išsilaipinusio britų ekspedicinio korpuso didžioji dalis iš Graikijos buvo evakuota į Egiptą ir Kretą. Jugoslavijos ir Graikijos teritorijas pasidalijo Vokietija (atiteko Šiaurės Slovėnija), Italija (Pietų Slovėnija ir Dalmatija), Vengrija (Bačka), Bulgarija (Makedonija ir Vakarų Trakija). Kosovą ir dalį Makedonijos Italija prijungė prie 1939 jos okupuotos Albanijos. 1941 04 įkurtos Kroatijos, į kurią įėjo t. p. Bosnija ir Hercegovina, bei Juodkalnijos valstybės, kaip ir Graikija, liko Italijos įtakos sferoje. 1941 08 vokiečiai sudarė marionetinę Serbijos vyriausybę.

1941 05 20–06 02 Vokietijos kariuomenė įvykdė oro desantinę operaciją, per kurią užėmė Kretą ir kitas graikų salas Egėjo jūroje. Okupuotose teritorijose buvo įvestas teroro režimas (koncentracijos stovyklos, baudžiamosios ekspedicijos, civilių gyventojų žudynės), kuriam įgyvendinti SS dalims ir specialiosios paskirties kariuomenei buvo suteikti ypatingieji įgaliojimai.

1941 03 11 JAV Kongresas priėmė įstatymą, pagal kurį ginklai, šaudmenys, kitos karo medžiagos, maistas buvo skolinama ir nuomojama kovojančioms su Vokietija šalims, iš pradžių Didžiajai Britanijai (lendlizas). Tokia pagalba už bendrą 46 mlrd. JAV dolerių sumą suteikta 42 šalims. Siekdamos įsitvirtinti Atlante, JAV, susitarusios su emigracine Danijos vyriausybe, 1941 04 užėmė Grenlandiją, liepos mėnesį perėmė iš britų Islandiją. Atlantas buvo paskelbtas JAV karinio laivyno patruliuojama zona.

Karo veiksmai 1941 06–1942 11

Vokietijos kariuomenė puola SSRS (1941 06 21–24)

Rytų Europoje Vokietija pagal Barbarosos planą 1941 06 22 užpuolė Sovietų Sąjungą (kai kurių istorikų nuomone, SSRS ir pati rengėsi pulti Vokietiją). Prasidėjo SSRS–Vokietijos karas. Tą pačią dieną karą SSRS paskelbė Italija (karo veiksmus pradėjo 07 20) ir Rumunija, 06 26 Suomija, 06 28 Vengrija. Vokietija ir jos sąjungininkės prieš SSRS sutelkė 193 divizijas (apie 5,5 mln. žmonių), apie 3000 tankų, 5000 lėktuvų; SSRS vakarų pasienyje buvo sutelkusi 187 nepilnai sukomplektuotas divizijas (apie 2,9 mln. žmonių), turėjo apie 13 000 tankų, 8700 lėktuvų (daugelis seno tipo). Vokietijos ir jos sąjungininkių kariuomenė 1941 vasarą ir rudenį užėmė SSRS okupuotas Baltijos šalis (Lietuvą, Latviją, Estiją), Baltarusiją (tuose kraštuose įkūrė Ostlando Reicho komisariatą), t. p. didelę dalį Ukrainos, Moldaviją ir priartėjo prie Maskvos bei Leningrado, kurį apsupo (Leningrado mūšis, blokada 1941 09 08–1944 01 27). Maskvą SSRS kariuomenė apgynė ir 1941 12 05 perėjo į kontrpuolimą (karo veiksmams vadovavo G. Žukovas).

Maskvos mūšyje (1941 09 30–1942 04 20) Vokietija patyrė pirmą didelį pralaimėjimą, kuris sužlugdė žaibo karo planą. Dėl nesėkmių Rytų fronte apkaltinęs aukštuosius vadus A. Hitleris 1942 12 19 pasiskelbė sausumos kariuomenės vyriausiuoju vadu.

Sąjungininkai. 1941 vasarą pradėjo kurtis su Vokietija kariaujančių valstybių sąjunga (dar pavadinama antihitlerine koalicija), susiformavusi ankstesnio Didžiosios Britanijos ir JAV bendradarbiavimo pagrindu. Didžioji Britanija ir SSRS 1941 07 12 pasirašytu susitarimu numatė bendrus karo su Vokietija veiksmus. Tokius pat susitarimus liepos 18 ir 30 SSRS pasirašė su Čekoslovakijos (sudaryta 1940 Londone) bei Lenkijos emigracinėmis vyriausybėmis. 1941 08 JAV pradėjo teikti SSRS materialinę pagalbą (nuo 1941 11 pagal lendlizą, Murmansko konvojai). 1941 08 14 JAV prezidentas F. D. Rooseveltas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas W. L. S. Churchillis pasirašė bendradarbiavimo deklaraciją Atlanto chartiją. 1941 09 24 prie jos prisidėjo SSRS, kai kuriais klausimais, pirmiausia dėl Baltijos šalių okupacijos, pareiškusi kitokią nuomonę. 1941 12 22–1942 01 14 Vašingtono konferencijoje F. D. Rooseveltas ir W. L. S. Churchillis svarbiausiu priešu pripažino Vokietiją, svarbiausia karo veiksmų arena – Atlantą ir Europą; sudarytas jungtinis abiejų šalių kariuomenių generalinis štabas, numatyti bendri veiksmai Šiaurės Afrikoje. 1942 01 01 Vašingtone 26 šalys pasirašė Jungtinių Tautų deklaraciją, subūrusią kovojančių su agresija valstybių karinę sąjungą. 1942 05 26 Londone sudaryta Didžiosios Britanijos ir SSRS sutartis dėl sąjungos kare su Vokietija bei jos sąjungininkais Europoje ir dėl bendradarbiavimo bei savitarpio pagalbos po karo. 1942 06 11 Vašingtone pasirašytas JAV ir SSRS susitarimas dėl savitarpio pagalbos kovojant su agresoriumi.

Pietryčių Azijoje Japonija iki 1941 12 užėmė apie 1/3 Kinijos (rytinę dalį), likusią teritoriją kontroliavo Sąjungininkų remiama Gomindano vyriausybė. Kai 1940 07 Japonija, susitarusi su Vichy vyriausybe, užėmė Indokinijos šiaurę, JAV paskelbė jai embargą aviaciniam kurui ir metalui, 1941 09, japonams okupavus Pietų Indokiniją, – visiems naftos produktams. JAV, Didžioji Britanija ir Nyderlandai įšaldė Japonijos indėlius. Nuo kovo mėnesio trukusios slaptos JAV ir Japonijos derybos žlugo, kai JAV 1941 11 26 nota pareikalavo, kad Japonija atsisakytų Berlyno pakto ir išvestų kariuomenę iš Kinijos bei Indokinijos. 1941 12 01 Japonijos vyriausybė nusprendė pradėti karą su Didžiąja Britanija, Prancūzija, Nyderlandais.

1941 12 07 Japonija (04 13 sudariusi neutraliteto sutartį su SSRS) puolė JAV karinę bazę Ramiajame vandenyne, Havajuose (Pearl Harboro užpuolimas). 1941 12 08 JAV, Didžioji Britanija ir kelios kitos valstybės paskelbė jai karą, 12 11 Vokietija ir Italija paskelbė karą JAV, joms tiesiogiai įsitraukus į karą šis tapo tikrai pasauliniu. Ramiajame vandenyne sumušusi JAV ir Didžiosios Britanijos karinį laivyną, 1941 12–1942 05 Japonija užgrobė Filipinus, didžiąsias Indonezijos salas, Malają, Birmą. 1942 pirmoje pusėje JAV dalį savo karo laivyno perkėlė iš Atlanto į Ramųjį vandenyną. Koralų jūros mūšyje (1942 05 04–08) ir Midway mūšyje (1942 06 03–07) amerikiečiai padarė didelių nuostolių Japonijos laivynui, kuris nuo 1942 vasaros buvo priverstas pereiti į gynybą. 1942 07 JAV ir Didžioji Britanija pradėjo puolimą Ramiajame vandenyne, pirmiausia jo pietvakariuose. Nuo 1942 08 kautasi dėl Saliamono salų (Guadalcanalio mūšis, 1942 08 07–1943 02 09) ir Naujosios Gvinėjos pietryčių dalies (Ramiojo vandenyno kampanijos).

II pasaulinio karo veiksmai Europoje ir Šiaurės Afrikoje 1939 09–1942 11

Rengiantis kovoms Šiaurės Afrikoje 1941 vasarą Didžiosios Britanijos laivynas ir aviacija įsitvirtino Viduržemio jūroje. 1941 11 18 pradėjusi puolimą britų kariuomenė privertė vokiečius ir italus pasitraukti iš Egipto. 1942 06 pabaigoje vokiečiai vėl įsiveržė į Egiptą, bet buvo sustabdyti prie al Alameino. Perėję į puolimą britai (al Alameino mūšis, 1942 10 23–11 06) užėmė Tobruką, Benghazi, al Agheilą ir priartėjo prie Tuniso. 1942 11 08 JAV ir Didžiosios Britanijos karinės pajėgos (12 divizijų, 150 000 žmonių) išsilaipino Prancūzijos valdomoje Šiaurės Afrikoje: Alžyro mieste, Orane, Kasablankoje (Fakelo planas). Vichy vyriausybei pavaldi Prancūzijos kariuomenė Alžyre lapkričio 11 liovėsi priešintis. Tą pačią dieną vokiečiai okupavo visą Prancūziją (Atilos operacija). Prancūzai patys nuskandino Toulono uoste buvusius maždaug 60 Prancūzijos karo laivų. 1942 11 pabaigoje Sąjungininkai užėmė Maroką, Alžyrą ir įžengė į Tunisą. Vokiečių karinė vadovybė pasiuntė į Šiaurės Afriką 5‑ąją tankų armiją ir sustabdė britų ir amerikiečių puolimą.

Rytų fronte 1942 vasarą A. Hitleris pakeitė taktiką: Vokietijos kariuomenė pradėjo puolimą tik viena – pietų – kryptimi, pasiekė Volgą ir Kaukazą, bet 1942 07 17 buvo sustabdyta prie Stalingrado.

1941–42 Vokietijos okupuotose šalyse prasidėjo Pasipriešinimo judėjimas. Ypač stiprus jis buvo Prancūzijoje (dalyvavo apie 500 000 žmonių), Jugoslavijoje (daugiau kaip 400 000), Italijoje (apie 150 000), Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Graikijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje ir kitose šalyse.

Karo veiksmai 1942 11–1944

Rytų fronte 1942 11 19 SSRS kariuomenė perėjo į kontrpuolimą ties Stalingradu (frontų veiksmus koordinavo A. Vasilevskis, nuo 1942 05 generalinio štabo viršininkas), apsupo ir iki 1943 02 02 sumušė ar privertė pasiduoti 22 vokiečių divizijas (330 000 žmonių, į nelaisvę pateko pats 6 armijos vadas F. von Paulusas). Stalingrado mūšis (1942 07 17–1943 02 02) buvo persilaužimo Antrajame pasauliniame kare pradžia. 1943 07 05 prasidėjusiame Kursko mūšyje (1943 07 05–08 23, jo metu ties Prochorovka įvyko didžiausias šiame kare tankų mūšis) vokiečiams nepavyko pralaužti SSRS kariuomenės gynybos. 1943 07 12 ji perėjo į kontrpuolimą, iki rudens nustūmė vokiečius toli į vakarus, plačiu frontu priėjo Dnieprą ir kai kur persikėlė per jį. Vokiečių karinė vadovybė galutinai prarado strateginę iniciatyvą.

Šiaurės Afrikoje karas iki 1943 pavasario vyko permainingai. 1943 03 18 britų ir amerikiečių kariuomenė perėjo į puolimą, po ilgų mūšių užėmė Tuniso miestą, o 1943 05 13 privertė Italijos ir Vokietijos kariuomenę kapituliuoti. Pasibaigus kovoms Šiaurės Afrikoje JAV ir Didžiosios Britanijos karinės pajėgos, kaip buvo nutarta Kasablankos konferencijoje (1943 01 14–24), išsilaipino Pietų Europoje: 1943 07 09 Sicilijoje (Sicilijos operacija), 1943 09 03 – Apeninų pusiasalyje (Italijos kampanija). 1943 07 25 buvo nuverstas B. Mussolini režimas. Pakeitusi jį P. Badoglio vyriausybė 1943 09 03 su JAV ir Didžiąja Britanija pasirašė paliaubas. Atsakydama į tai Vokietija pasiuntė į Italiją daugiau kariuomenės, nuginklavo italų karius ir okupavo didelę Italijos dalį, kurioje įkūrė B. Mussolini vadovaujamą vadinamąją Salò respubliką. P. Badoglio vyriausybė 1943 10 13 paskelbė Vokietijai karą.

II pasaulinio karo veiksmai Europoje ir Šiaurės Afrikoje 1942 12–1945 05

1943 balandį Katynėje radus sovietų nužudytų lenkų karininkų masinius kapus kilo Sąjungininkų krizė: 04 26 SSRS nutraukė diplomatinius santykius su Lenkijos vyriausybe Londone ir ėmė formuoti būsimą prosovietinę šios šalies vyriausybę.

Ramiajame vandenyne Sąjungininkų pajėgas (vadas JAV generolas D. MacArthuras) 1943 sudarė 2 operatyvinės grupės centrinėje dalyje ir pietvakariuose, iš viso 0,5 mln. žmonių, 253 laivai (iš jų 69 povandeniniai), daugiau kaip 2000 lėktuvų. 1943 06 Sąjungininkai perėjo į puolimą ir iki 1943 pabaigos užėmė Japonijos okupuotas Gilberto, Saliamono salas, Naujosios Gvinėjos rytinę dalį. 1943 05–08 amerikiečiai susigrąžino Aleutų salas ir sutvirtino pozicijas šiaurėje. Taip Ramiajame vandenyne strateginę iniciatyvą perėmė Sąjungininkai.

Kairo konferencijoje (1943 11 22–27) Didžiosios Britanijos, JAV ir Kinijos vadovai apsvarstė karo Pietryčių Azijoje tolesnių veiksmų planus. Teherano konferencijoje (1943 11 28–12 01) W. L. S. Churchillis ir F. D. Rooseveltas pažadėjo 1944 05 išlaipinti kariuomenę Prancūzijoje, o J. Stalinas (nuo 1941 ir SSRS vyriausybės pirmininkas bei ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas) – po Vokietijos pralaimėjimo pradėti karą su Japonija. 1944 02 01–23 JAV ir Didžiosios Britanijos karinės pajėgos užėmė Marshallo salas, 1944 04–05 – beveik visą Naująją Gvinėją, 1944 06–07 – Marianų salas. Nors ir pralaimėdama, Japonija 1944 pavasarį dar tebepuolė Kiniją. Iki metų pabaigos Sąjungininkai išvadavo dalį Birmos. 1944 10–12 JAV ir Didžioji Britanija puolė svarbiausią Japonijos gynybos liniją, einančią per Indoneziją, Filipinus, Japonijos ir Kurilų salas. 1944 10 20 pradėta desantinė Filipinų operacija.

II pasaulinio karo veiksmai Pietryčių Azijoje ir Ramiajame vandenyne 1941 12–1945 09

Rytų fronte 1944 pradžioje SSRS kariuomenė šiaurėje nustūmė vokiečius nuo Leningrado, pietuose užėmė Krymą ir pasiekė Karpatus. 1944 06 23 ji pradėjo pulti Baltarusijoje (Baltarusijos operacija, 1944 06 23–08 29), 07 03 užėmė Minską, 07 13 Vilnių, 07 16 Gardiną, liepos 17–18 perėjo Lenkijos sieną (karo veiksmus koordinavo G. Žukovas ir A. Vasilevskis). Kariniai pralaimėjimai sukėlė politinę krizę Vokietijoje, 1944 07 20 surengtas nesėkmingas pasikėsinimas į A. Hitlerį (Liepos dvidešimtosios sąmokslas). Puldama Varšuvos kryptimi SSRS kariuomenė 1944 07 23 užėmė Liubliną, kur įkurdino prosovietinį Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komitetą, rugpjūčio pradžioje pasiekė Varšuvos priemiestį Pragą. Lenkijos emigracinei vyriausybei pavaldi Armija Krajova pradėjo Varšuvos sukilimą (1944 08 01–10 02), kurį, SSRS kariuomenei nesuteikus pagalbos, vokiečiai numalšino. 1944 08 01 SSRS kariuomenė pasiekė Rytų Prūsiją, per Pabaltijo operaciją (1944 09 14–11 24) vėl užėmė 1940 okupuotas Baltijos valstybes (išskyrus Kuršą, kur vokiečių kariuomenė kapituliavo 1945 05 08), metų pabaigoje įžengė į Slovakiją ir Vokietiją.

J. Stalinas, F. D. Rooseveltas ir W. L. S. Churchillis Teherano konferencijoje (1943 11 28–12 01)

Pietuose 1944 07–09 buvo užimta Pietų Ukraina, Moldavija, Rumunija, Bulgarija (šios dvi paskelbė Vokietijai karą). 1944 09 19 pasirašytos SSRS ir Suomijos paliaubos. 1944 10 20 SSRS kariuomenė su jugoslavų partizanais užėmė Belgradą, 11 04 priartėjo prie Budapešto. Iki 1944 11 vokiečiams pasitraukus iš Graikijos čia išsilaipinusi britų kariuomenė sužlugdė komunistų mėginimą (12 03–05) įsitvirtinti valdžioje.

Vakarų frontas. Sąjungininkų ekspedicinės pajėgos (vadas JAV generolas D. Eisenhoweris), besiruošdamos įsiveržimui į Vakarų Europą (Overlordo planas), 1944 06 pradžioje turėjo 2,8 mln. žmonių, apie 11 000 lėktuvų, daugiau kaip 6000 laivų. Prancūzijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose vokiečių karines pajėgas sudarė tik 61 divizija, apie 500 lėktuvų, 182 laivai. Sąjungininkai turėjo didžiulę persvarą. 1944 06 06 pradėjusios Normandijos operaciją JAV ir Didžioji Britanija perkėlė pasaulinio karo kovos veiksmus į Vakarų Europą (susidarė vadinamasis antrasis frontas). 1944 08 15 amerikiečių ir prancūzų pajėgos išsilaipino Prancūzijos Rivjeroje (Dragūno planas). 1944 08 25 išvaduotas Paryžius.

Sąjungininkų kariuomenės išsilaipinimas Normandijoje (1944 06)

1944 09 viduryje Sąjungininkai pasiekė Vokietijos sieną. 1944 09 25 ir 10 18 Vokietijoje buvo paskelbta visuotinė mobilizacija. Iki 1944 gruodžio Sąjungininkai buvo išvadavę Prancūziją, Belgiją, Vidurio Italiją, užėmę dalį Nyderlandų ir Vokietijos. 1944 09 12–16 Kvebeko konferencijoje (Kvebeko konferencijos, 1943, 1944) W. S. L. Churchillis ir F. D. Rooseveltas numatė nugalėtos Vokietijos suskaldymą į JAV, Didžiosios Britanijos ir SSRS okupacines zonas. Per 1944 10 09–18 W. L. S. Churchillio ir J. Stalino derybas Maskvoje iš esmės susitarta dėl SSRS ir Vakarų valstybių įtakos sferų Rytų Europoje. 1944 12 16 Vokietijos karinė vadovybė pradėjo Ardėnų operaciją, per kurią vokiečių kariuomenė sumušė JAV 1‑ąją armiją ir prasiveržė 90 km į vakarus. 1944 12 27 Sąjungininkų kariuomenė, pasitelkusi papildomų pajėgų, sustabdė vokiečių puolimą.

Karo pabaiga

Europoje 1945 01 Vokietija dar turėjo 288 divizijas ir 24 brigadas, iš kurių Rytų fronte veikė 169 divizijos ir 20 brigadų (t. p. 16 Vengrijos divizijų ir 1 brigada), Vakarų fronte – 105 divizijos ir 4 brigados, okupuotose šalyse – 14 divizijų. 1945 01 12 SSRS kariuomenė pradėjo pulti 1200 km frontu nuo Baltijos jūros iki Karpatų. Didžiosios Britanijos, JAV ir SSRS vadovų Jaltos konferencijoje (1945 02 04–11) buvo suderinti karo paskutiniojo etapo planai ir svarbiausi taikos principai, galutinai susitarta dėl įtakos sferų Rytų Europoje. SSRS patvirtino įsipareigojimą po Vokietijos besąlygės kapituliacijos pradėti karą su Japonija. 1945 01–04 SSRS kariuomenė užėmė Rytų Prūsiją, Lenkiją, Vengriją, Rytų Vokietiją, dalį Čekoslovakijos ir Austrijos (04 16 – Vieną). Vakarų fronte Sąjungininkai 1945 02 turėjo 93 divizijas (60 amerikiečių, po 14 britų ir prancūzų, 5 kanadiečių), po 1 belgų, olandų, lenkų ir čekų brigadą. 1945 pradžioje jie intensyviai bombardavo Vokietijos karinius ir pramonės objektus bei miestus (02 13–14 sugriautas Dresdenas). 1945 03 24 Sąjungininkai forsavo Reiną ir tęsė puolimą visomis kryptimis: Nyderlandų, Hamburgo, Liubeko (juos užėmė iki 1945 05 pradžios), Magdeburgo, Leipcigo, artėjo prie Austrijos ir Čekoslovakijos sienų, 1945 04 11 pasiekė Elbę.

Rytų fronte 1945 04 vokiečiai sutelkė apie 1 mln. karių, daugiau kaip 10 000 pabūklų ir minosvaidžių, apie 1500 tankų, apie 3300 lėktuvų. SSRS prieš Berlyno grupuotę sutelkė 2,5 mln. karių, daugiau kaip 41 000 pabūklų ir minosvaidžių, daugiau kaip 6200 tankų, apie 7500 lėktuvų. Per 1945 04 16 prasidėjusią Berlyno operaciją SSRS kariuomenė palaužė vokiečių pasipriešinimą, pasiekė Elbę, kur prie Torgau 1945 04 25 susitiko su JAV kariniais daliniais. 1945 04 30 Berlyne nusižudė A. Hitleris, savo įpėdiniu palikęs grosadmirolą K. Dönitzą. 1945 04 30 užimtas Reichstagas, 05 02 – visas Berlynas. 1945 05 02 kapituliavo paskutiniai Vokietijos kariniai daliniai Šiaurės Italijoje (04 28 italų partizanai suėmė ir sušaudė B. Mussolini), 05 04 – Nyderlanduose, Vokietijos šiaurės vakaruose, Šlėzvige–Holšteine ir Danijoje, 05 05 – Austrijos pietuose ir vakaruose, Bavarijoje. 1945 05 07 generolo D. Eisenhowerio būstinėje Reimse generolas A. Jodlis Vokietijos karinės vadovybės vardu pasirašė besąlygės kapituliacijos aktą (SSRS reikalavimu 05 08 pasirašytas dar kartą Berlyne). 1945 07 17–08 02 įvyko Didžiosios Britanijos, JAV (joms atstovavo 1945 04 F. D. Rooseveltui mirus prezidentu tapęs H. Trumanas) ir SSRS vadovų Potsdamo konferencija, kur buvo priimti nutarimai dėl Vokietijos demilitarizavimo ir demokratizavimo, susitarta, kad nauja Lenkijos–Vokietijos siena eis pagal Oderio–Neisės liniją, Rytų Prūsija perduota administruoti SSRS.

Ramiajame vandenyne amerikiečiai toliau puolė japonus Filipinuose: 1945 01 išsilaipino Luzono saloje, 1945 03 04 užėmė Manilą, iki gegužės mėnesio – visus Filipinus. 1945 02–03 užimta Ivodžimos, 04–06 – Okinavos salos. Mūšiuose japonai panaudojo lakūnus mirtininkus (kamikadzės), kurie nuskandino 36 ir sugadino 368 karo laivus.

1945 01–05 Sąjungininkai išvadavo Birmą, dalį Indonezijos ir Indokinijos. 1945 07 26 Didžiosios Britanijos, JAV ir Kinijos vyriausybių vardu paskelbta Potsdamo deklaracija, reikalavusi besąlygės Japonijos kapituliacijos. Japonija šį reikalavimą atmetė. 1945 08 06 ir 09 JAV numetė atomines bombas ant Hirosimos ir Nagasaki; žuvo ar buvo suluošinta apie 250 000 žmonių. 1945 08 08 SSRS paskelbė karą Japonijai, 08 09 SSRS kariuomenė pradėjo karo veiksmus Mandžiūrijoje ir sumušusi Japonijos Kvantuno armiją iki rugpjūčio vidurio pasiekė Mukdeną. Nors 1945 08 14 Japonija paskelbė kapituliuojanti, SSRS dar užėmė visą Mandžiūriją, Šiaurės Korėją, Kurilus, Pietų Sachaliną. 1945 09 02 Tokijo įlankoje, JAV karo laive Missouri, Japonijos užsienio reikalų ministras M. Šigemicu pasirašė besąlygės kapituliacijos aktą.

Hirosima po atominės bombos sprogimo (1945 08 06); priekyje – Pramonės rūmų griuvėsiai

Japonijos užsienio reikalų ministras M. Šigemicu pasirašo šalies kapituliacijos aktą (1945 09 02)

Karo ypatybės ir padariniai

Savo mastu II pasaulinis karas pralenkė visus iki tol vykusius karus. Į jį buvo įtraukta 61 valstybė, 1,7 mlrd. žmonių (80 % Žemės gyventojų). Kariauta Europoje, Azijoje, Afrikoje, Okeanijoje (iš viso 40 šalių teritorijose), visuose vandenynuose, oro erdvėje. Mobilizuota apie 110 mln. žmonių. Per karą žuvo 50–55 mln. žmonių, iš jų apie 30 mln. civilių gyventojų. SSRS neteko 11 mln. kariškių ir 7 mln. civilių, Kinija atitinkamai 1,3 mln. ir 10 mln., Vokietija 3,5 mln. ir 780 000, Lenkija 120 000 ir 5,7 mln., Japonija 1,3 mln. ir 670 000, Jugoslavija 300 000 ir 1,2 mln., Rumunija 300 000 ir 200 000, Prancūzija 210 000 ir 350 000, Tautų Sandraugos šalys 370 000 ir 90 000, Italija 240 000 ir 150 000, JAV 290 000 ir 6000, Vengrija 200 000 ir 290 000, Čekoslovakija 10 000 ir 215 000. Per karą ir iškart po jo apie 27 mln. žmonių buvo priversti palikti savo gyvenamąsias vietas (iš jų apie 12 mln. iš Čekoslovakijos, Lenkijos, Rytų Prūsijos iškeldintų vokiečių).

Remiantis rasine nacionalsocialistine ideologija ištisos tautos naikintos, per Holokaustą buvo išžudyta apie 5,7 mln. žydų. Vykdytos gyventojų deportacijos (SSRS, Kinijoje), sukurtos masinio naikinimo koncentracijos stovyklos (mirties stovyklos). Karo reikmėms išleista daugiau kaip 1 trilijonas dolerių: JAV išleido 341 mlrd., Vokietija – 272 mlrd., SSRS –192 mlrd., Didžioji Britanija – 120 mlrd., Italija – 94 mlrd., Japonija 56 mlrdus. Iš viso daugumos šalių (išskyrus JAV) patirti nuostoliai buvo daug didesni ir sudarė maždaug 2/3 nacionalinių pajamų. SSRS ir Lenkija neteko apie 30 %, Jugoslavija – apie 20 % nacionalinio turto. Itin pasikeitė karo strategija, taktika, technika. Šiam karui būdingas milijoninių armijų, tankų divizijų (ir armijų), mechanizuotų dalinių judrus manevravimas (pleištai, apsupimai, fronto pralaužimas viename ar iškart keliuose baruose). Padidėjo lauko, prieštankinės, zenitinės artilerijos, minosvaidžių, kitų ginklų šaudymo tolis, greitis, aukštis. Labai ištobulėjo aviacija. Pirmąkart panaudotas atominis masinio naikinimo ginklas.

nacių Vokietijos vadovybė Niurnbergo procese (1945–46)

Per II pasaulinį karą buvo nugalėtas fašizmas ir nacionalsocializmas Europoje, militarizmas Azijoje (Vokietijos vadovybė buvo nuteista 1945–46 Niurnbergo procese, Japonijos – 1946–48 Tokijo procese), šis karas pagreitino kolonijinės sistemos irimą. Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijų nutarimai įtvirtino didžiųjų valstybių, visų pirma JAV ir SSRS, pasaulinę hegemoniją, bet negarantavo stabilumo Europoje – iškilo sustiprėjusios SSRS grėsmė. Daugelyje užimtų šalių ji įvedė komunistinius totalitarinius režimus ir pavertė jas savo satelitėmis. Vokietija buvo suskaldyta į 4 okupacines zonas, nuo 1949 – į 2 valstybes – Vokietijos Demokratinę Respubliką ir Vokietijos Federacinę Respubliką. Baltijos šalys liko aneksuotos ir buvo sovietinamos. SSRS siekiai įsigalėti ir Europoje buvo viena Šaltojo karo priežasčių. Susidarė du kariniai politiniai blokai: apie JAV susibūrusių demokratinių šalių ir sovietinis.

2640

Karas Lietuvoje

1939 08 23 Molotovo–Ribbentropo paktu, jo ir vėlesniais slaptaisiais protokolais Vokietija ir SSRS pasidalijo Rytų Europą į įtakos sferas (Lietuva iš pradžių atiteko Vokietijos, vėliau – SSRS įtakos sferai). 1939 09 01 nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją, Lietuvos Respublikos vyriausybė oficialiai paskelbė neutralitetą. Pagal 1939 10 10 Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartį Lietuvai buvo grąžintas Vilnius ir Vilniaus kr. dalis, tačiau į ją įvesta apie 20 000 SSRS kareivių, dėl to Lietuvos užsienio politika iš esmės tapo priklausoma nuo Sovietų Sąjungos. 1940 06 15 SSRS okupavo, o vėliau ir aneksavo Lietuvą (Lietuvos sovietinė okupacija ir aneksija (1940–1941)).

Karo veiksmai Lietuvoje prasidėjo 1941 06 22, kai Vokietija užpuolė SSRS. Per Lietuvą žygiavo 40 vokiečių divizijų. Šiaurės armijų grupės (vadas W. von Leebas) 18‑oji armija veržėsi per Žemaitiją Jelgavos–Rygos, 16‑oji armija – Kauno–Daugpilio kryptimis. Centro armijų grupės (vadas F. Beckas) 5 korpusai puolė Vilniaus–Minsko kryptimi. Iš viso karo pradžioje per Lietuvą žygiavo apie 700 000 vokiečių karių. Lietuvoje gynėsi SSRS kariuomenės Šiaurės vakarų fronto (vadas F. Kuznecovas) 8‑oji ir 11‑oji armijos (pastarajai priklausė ir Dvidešimt devintasis teritorinis šaulių korpusas). Pranašesnė Vokietijos kariuomenė smogė sovietinei kariuomenei triuškinančius smūgius ir jau pirmąją karo savaitę užėmė Lietuvą. 1941 06 24 į Vilnių ir 06 25 į Kauną vokiečių junginiai įžengė be pasipriešinimo. Atkakliau SSRS kariuomenė priešinosi 06 23–25 tarp Kaltinėnų ir Raseinių bei prie Šiaulių. Lietuvoje žuvo 3362 vokiečių karininkai ir kareiviai, tuo tarpu sovietinė kariuomenė patyrė didžiulių nuostolių – sunaikinta beveik visa aviacija, dauguma tankų, artilerijos, žuvo ir pateko į nelaisvę dešimtys tūkstančių kareivių bei karininkų.

Vokietijai pradėjus puolimą 1941 06 22 prasidėjo Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas Birželio sukilimas prieš SSRS okupacinį režimą (jau nuo 1940 rudens veikė antisovietinis pogrindis). 06 23 Kaune per radiją buvo paskelbta, kad sudaroma Lietuvos laikinoji vyriausybė ir atkuriama Lietuvos valstybė. Nors lietuvių sukilėliai palengvino Vokietijos kariuomenės žygį per Lietuvą, tačiau vokiečių politinė ir karinė vadovybė nelaikė jų savo oficialiais sąjungininkais. Užėmus Lietuvą vokiečių karinė administracija nuginklavo ir paleido lietuvių sukilėlių ir partizanų dalinius. Dalis jų įsitraukė į antinacinę pogrindinę kovą. Trečiojo Reicho vadovybė nepripažino Lietuvos laikinosios vyriausybės ir Lietuvos valstybės atkūrimo. Nacių Vokietija okupuotą Lietuvą planavo po karo kolonizuoti, germanizuoti ir prijungti prie kuriamos Didžiosios Vokietijos valstybės (Ost planas). Iš pradžių Lietuvą valdė vokiečių karinė administracija, o nuo 1941 07 pabaigos iki 1944 rudens – vokiečių civilinė administracija. Per nacių okupaciją Lietuva buvo pavadinta Lietuvos generaline sritimi (prie jos prijungtos Ašmenos ir Svierių, arba Svyrių, apskritys) ir tapo okupacinio administracinio vieneto Rytų krašto, arba Ostlando, dalimi (Lietuva Vokietijos okupacijos metais (1941–1944)).

Okupacinei valdžiai Lietuvoje vadovavo generalinis komisaras T. A. von Rentelnas. Nacių administracija organizavo žydų genocidą, persekiojo jai politiškai nepatikimus asmenis (komunistus, sovietinės valdžios aktyvistus ir sovietinius partizanus, lenkų ir lietuvių pogrindžio dalyvius), uždraudė partijų ir organizacijų veiklą, įvedė spaudos ir radijo cenzūrą. Pagalbinės lietuviškos administracijos (vadinamosios lietuvių savivaldos) teisės buvo itin ribotos, ji turėjo vykdyti okupacinės valdžios valią. Visus lietuvių administracijos tarnautojus okupacinė valdžia bandė paversti klusniais savo įsakymų vykdytojais.

Dėl masinio gyventojų naikinimo ypač nukentėjo Lietuvos žydai (Holokaustas): 1941–44, manoma, jų buvo nužudyta apie 195 000 (apie 95 % visų Lietuvos žydų). Nužudyta dar apie 50 000 kitų tautybių Lietuvos gyventojų ir apie 30 000 išvežta į Vokietijos koncentacijos stovyklas (Lietuvos gyventojų genocidas). Vokiečių okupacinė valdžia vykdė ne tik fizinio, bet ir ekonominio išnaudojimo bei kultūrinės priespaudos politiką. Lietuvos ūkis pirmiausia turėjo tenkinti Vokietijos karinius poreikius. Daugmaž normaliai galėjo veikti tik tos įmonės, kurios vykdė karinius užsakymus. Kitoms žaliava beveik nebuvo tiekiama. Lietuvos ūkininkai buvo apdėti didelėmis prievolėmis, už jų nevykdymą grėsė griežtos bausmės. Ūkyje įsigalėjo vokiečių monopolinės bendrovės. Ypač sunki buvo miesto gyventojų padėtis – nuolat trūko maisto ir kuro. Dėl menkų atlyginimų žmonės buvo priversti spekuliuoti, išparduoti savo daiktus, vokiečių administracija persekiojo iš esmės jos pačios veiksmais sukurtą vadinamąją juodąją rinką. Dėl sunkių buitinių sąlygų, maisto, vaistų ir gydytojų trūkumo plito ligos ir epidemijos, didėjo mirtingumas.

Nusižengiant tarptautinės teisės normoms Lietuvos gyventojai buvo mobilizuojami darbo ir karo prievolėms. Į policijos (nacių valdžia iš apie 20 000 lietuvių sudarė 26 policijos batalionus) ir karinius dalinius buvo paimta apie 30 000, priverstiniams darbams į Reichą išvežta apie 60 000 žmonių. Keršydama už sužlugdytą bandymą įsteigti lietuvių SS legioną (iš vietos gyventojų okupuotuose kraštuose nacių telkiami elitiniai daliniai – apsaugos rinktinės), okupacinė valdžia 1943 03 uždarė Lietuvos aukštąsias mokyklas, suėmė ir išvežė į Stutthofo koncentracijos stovyklą 46 žymius Lietuvos inteligentus ir visuomenės veikėjus.

1944 02–05 gyvavo Vietinė rinktinė; šį karinį junginį lietuviai laikė būsimos nepriklausomos Lietuvos kariuomenės branduoliu, vokiečiai ją siekė pasiųsti į frontą. Rinktinės vadovybei atsisakius vykti, ji buvo išformuota, apie 100 karių sušaudyta. Per visą karą vyko Lietuvos antinacinis pasipriešinimas. Lietuvoje su vokiečių okupacine valdžia kovojo ir sovietiniai partizanai (sovietiniai partizanai Lietuvoje). Traukdamasi iš Lietuvos Vokietijos kariuomenė naudojo vadinamosios išdegintos žemės taktiką. Šimtai svarbių pramonės įmonių, tiltų, geležinkelio statinių, kitų pastatų buvo susprogdinta, įrenginiai ir inventorius, žaliavų ir prekių atsargos išvežta į Vokietiją.

SSRS kariuomenė (I Pabaltijo frontas, vadas I. Bagramianas, ir III Baltarusijos frontas, vadas I. Černiachovskis; pirmajame fronte kovėsi ir Šešioliktoji lietuviškoji šaulių divizija), puldama Vokietijos kariuomenę, 1944 07 04 įsiveržė į Lietuvą. Vilniaus–Kauno kryptį gynė Centro armijų grupės (vadas W. Modelis) 3‑ioji tankų ir 4‑oji pėstininkų armijos; Lietuvos šiaurės vakarinėje dalyje kovėsi Šiaurės armijų grupės (vadas F. Schörneris) 9‑oji pėstininkų armija. Lietuvos teritorija virto kovos veiksmų arena (Baltarusijos operacija).

Artinantis sovietinei kariuomenei Vilnių per 1944 07 06–07 vadinamą Aušros vartų operaciją nesėkmingai bandė užimti Armijos Krajovos daliniai. 1944 07 07–09 SSRS kariuomenės tankų junginiai, netrukus ir pėstininkai apsupo Vilnių ir pradėjo kovą su vokiečių įgula; po atkaklių 5 d. kautynių, per kurias didelė miesto dalis buvo sugriauta, 07 13 sovietinė kariuomenė jį užėmė (Vilniaus operacija). 08 01 buvo užimtas Kaunas. Atkakliausios kovos vyko Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje: ties Kelme, Raseiniais, Seda (Sedos kautynės), Kurtuvėnais, Šiauliais, Mažeikiais, Žagare, Nemunėlio Radviliškiu, Biržais (šį miestą daug kartų užėmė tai viena, tai kita kariuomenė); minėti miestai ypač nukentėjo nuo kovos veiksmų. 1944 08–10 pradžioje SSRS–Vokietijos fronto linija kirto Vakarų Lietuvą – ėjo į vakarus nuo Žagarės, į rytus nuo Kelmės, Raseinių, į vakarus nuo Vilkaviškio link Suvalkų.

sugriautas Žaliasis tiltas per Nerį Vilniuje (1944)

1944 10 05 vėl pradėjusi puolimą SSRS kariuomenė per 2 savaites užėmė visą Lietuvą, išskyrus Klaipėdą ir Kuršių neriją (Klaipėdos operacija); po įnirtingų kovų 1945 01 28 buvo užimtas uostamiestis, 02 04 – Kuršių nerija. Pradiniame šio puolimo etape kovose su sovietine kariuomene dalyvavo ir Tėvynės apsaugos rinktinė (lietuvių pulkai), o SSRS kariuomenės pusėje kovėsi 16 lietuviškoji šaulių divizija. 1944–1945 pradžioje Lietuva patyrė itin didelių nuostolių: žuvo civilių gyventojų, sugriauta ir sudeginta daug gyvenviečių, ūkio objektų. Tarp Lietuvoje žuvusių apie 80 000 sovietinių karių buvo ir lietuvių (daug jų žuvo ar buvo sužeista per karo veiksmus Rytų Prūsijoje, pačioje Vokietijoje, ypač Berlyne ir blokuojant apsuptą Kuršo grupuotę).

kautynės Klaipėdos gatvėse (1945 01)

Visus Klaipėdos krašto ir Rytų Prūsijos gyventojus SSRS kariuomenė laikė vokiečiais ir fašistais, su jais elgėsi itin brutaliai, plėšikavo, vykdė žudynes (pvz., 1944 10 09 civilių gyventojų žudynės Šilutėje, 1945 žiemą – ant Kuršių marių ledo, 1945 pirmos pusės masinės represijos ir žudynės Rytų Prūsijoje; Lietuvos gyventojų genocidas).

Nuo sovietinės reokupacijos į Vokietiją ir toliau iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 60 000 žm., iš jų daug mokslininkų, aukštųjų mokyklų dėstytojų, mokytojų, meno, kultūros, ūkio ir kitų veikėjų. SSRS okupacinė valdžia į frontą mobilizavo apie 108 000 Lietuvos gyventojų. Jie po menko apmokymo buvo siunčiami į frontą, kur daugelis žuvo. Puoselėdami nepriklausomybės idealus tūkstančiai Lietuvos vyrų ėmė slapstytis ir partizanauti. Prasidėjo organizuotas lietuvių partizaninis karas (Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui), pirmiausia Žemaitijoje (čia 1945 pradžioje buvo įkurtas Žemaičių legionas).

Užėmusi Lietuvą SSRS atkūrė 1940 viduryje–1941 viduryje buvusį okupacinį režimą (Lietuva stalininio režimo metais (1944–1953)). Nors Vakarų valstybės deklaravo Atlanto chartijos principus ir de jure nepripažino Baltijos valstybių inkorporavimo į SSRS, tačiau faktiškai susitaikė su įvykusiu faktu ir nedrįso dėl to priešintis Sovietų Sąjungos vadovybei per Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijas.

Pasibaigus II pasauliniam karui, Lietuva beveik penkiems dešimtmečiams prarado laisvę ir nepriklausomybę. Lietuvių antisovietinio pasipriešinimo dalyviai siekė ją atkurti. SSRS okupuota ir aneksuota Lietuva buvo vėl vadinama LSSR, ji po karo apėmė ir Klaipėdos kraštą. Antrojo pasaulinio karo politiniai padariniai faktiškai buvo likviduoti tik 1990–93, kai Lietuva iškovojo nepriklausomybę, vėl įgijo tarptautinį pripažinimą ir iš jos teritorijos buvo išvesti paskutiniai Rusijos Federacijos kariuomenės daliniai.

P: God krizisa, 1938–1939: Dokumenty i materialy 2 t. Moskva 1990; L: G. Žukovas Atsiminimai ir apmąstymai 2 tomai Vilnius 1983–84; Lietuva Antrajame pasauliniame kare Vilnius 2007; Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija Vilnius 2007; S. Jazavita „Kovok!“: Kazys Škirpa ir Lietuvos likimas Antrajame pasauliniame kare Vilnius 2022; Das Deutsche Reich und der Zweite Weltkrieg 10 bd. München 1978–2008; W. S. Churchill The Second World War 6 vol. Boston 1986; W. Michalka Der Zweite Weltkrieg: Analysen, Grundzüge, Forschungsbilanz München 1990; A. P. Adamthwaite The Making of the Second World War New York 1992; G. Ránki The Economics of the Second World War Wien 1993; G. L. Weinberg Eine Welt in Waffen: Die globale Geschichte des Zweiten Weltkrieges Stuttgart 1995; Sojuzniki v voyne: 1941–1945 Мoskva 1995; Drugaja voyna: 1939–1945 Мoskva 1996; A. N. Gordijenko Komandiry Vtoroy mirovoy voyny t. 1–2 Мinsk 1997–98; British Bombing Survey Unit: The Strategic Air War Against Germany 1939–1945 London & Portland 1998; Velikaja Otečestvennaja voyna (1941–1945): Voyenno‑istoričeskije očerki t. 1–4 Moskva 1998–99; J. Black World War Two: A Military History Abingdon & New York 2003; P. Collier The Second World War: The Mediterranean 1940–1945 Oxford 2003; H. S. Commager The Story of the Second World War Brassey 2004; J. Keegan Der Zweite Weltkrieg Reinbek 2004; N. Davies Europe at War 1939–1945: No Simple Victory London 2006; A. Tooze Ökonomie der Zerstörung: Die Geschichte der Wirtschaft im Nationalsozialismus München 2007; Ch. T. Bellamy Absolute War: Soviet Russia in the Second World War New York 2007; I. Kershaw Wendepunkte: Schlüsselentscheidungen im Zweiten Weltkrieg München 2008; H. A. Winkler Geschichte des Westens: Die Zeit der Weltkriege 1914–1945 München 2011; A. Beevor The Second World War London 2012; G. Schreiber Der Zweite Weltkrieg München 2013; The Cambridge History of the Second World War 3 vol. Cambridge 2015; J. Käppner 1941. Der Angriff auf die ganze Welt Berlin 2016.

2171

2271

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką