Anykščia, miestas Lietuvos šiaurės rytuose, prie Šventosios ir Anykštos santakos; rajono savivaldybės, seniūnijos, parapijos centras. 8495 gyventojai (2022).
Anykščiai
Siaurasis geležinkelis į Panevėžį, plentai į Panevėžį, Rokiškį, Molėtus, Ukmergę. Didesnioji miesto dalis ir centras yra Šventosios kairiajame krante, dešiniajame krante – geležinkelio stoties rajonas (Ažùpiečiai). Vakarinėje miesto dalyje yra Kvarco tvenkinys, šiauriniame pakraštyje – Lagedžių miškas, šiaurės rytuose – Popo šilelis, pietryčiuose – Girelė, pietvakariuose – Anykščių šilelis. Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia, cerkvė. Bendrovės: Anykščių energetinė statyba (įkurta 1947), Anykščių kvarcas (1968–95 kvarcinio smėlio gamykla), Anykščių melioracija (įkurta 1995), Anykščių ratas (įkurta 2000). Nedidelės audimo, siuvimo, trikotažo, veltinio gamybos, šlifavimo, medžio apdirbimo, baldų, maisto pramonės įmonės. Urėdija. Ligoninė (nuo 1949), pirminės sveikatos priežiūros centras, psichikos sveikatos centras, visuomenės sveikatos biuras, maisto ir veterinarijos tarnyba, J. Biliūno gimnazija, A. Vienuolio progimnazija, A. Baranausko pagrindinė mokykla, kūrybos ir dailės, muzikos ir technologijos mokyklos, 4 vaikų darželiai, kultūros centras, kūno kultūros ir sporto centras, baseinas, menų centras, menų inkubatorius–menų studija, biblioteka. A. Baranausko ir A. Vienuolio memorialinis muziejus. Leidžiami laikraščiai Anykšta ir Šilelis. Lajų takas.
Anykščių herbas (1992)
2271
3061
Architektūra
Anykščių senojoje dalyje (susiformavusioje 15 a. viduryje–18 a. pabaigoje) susipina savaimingos raidos spindulinio ir suformuoto stačiakampio plano formos. Centras pagal stačiakampį planą rekonstruotas prieš 1780 (trikampė aikštė pertvarkyta į keturkampę). Vyrauja 19 a. antros pusės–20 a. pirmos pusės mediniai ir 1–3 aukštų mūriniai pastatai, yra grupė 4–5 aukštų sekcijinių namų.
Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios Anykščiuose pietinis fasadas (1909; kairėje – A. Baranausko paminklas, 1993, skulptorius A. Sakalauskas)
Neogotikinė bazilikinė dvibokštė Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia (1909), neoklasicistinė akmenų mūro koplyčia (1858), stačiatikių cerkvė (1867), geležinkelio stoties pastatas, vandens bokštas, 96 m ilgio plieninis santvarinis geležinkelio tiltas per Šventąją (visi pastatyti 1898). 20 a. antros pusės žymesni statiniai: pėsčiųjų tiltas per Šventąją (vyriausiasis konstruktorius V. Kvedaras), sporto kompleksas Mindaugo karūna (architektas J. Jurgelionis), A. Baranausko (prie bažnyčios; 1993, skulptorius A. Sakalauskas), A. Vienuolio (1982, skulptorius P. Aleksandravičius), Šv. Jono Nepomuko (miesto globėjo; skulptorius P. Kaziūnas) paminklai.
vadinamojo Okuličiūtės dvarelio rūmai Anykščiuose (19 a. pirma pusė)
972
Istorija
Istorijos šaltiniuose Anykščiai pirmą kartą paminėti 1440 kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, kuriame buvo sukilę valstiečiai. 1442–52 vietininkas Radvila Astikaitis pastatydino pirmąją medinę katalikų bažnyčią (sudegė 1566). 15 a. antroje pusėje minimas Anykščių miestelis, 16 a. pirmoje pusėje kartais – apskritis. 1516 dvaras ir miestelis įkeisti Žemaičių seniūnui Mikalojui Radvilai; iki 18 a. pabaigos Anykščiai priklausė dvaro ir valsčiaus valdytojams. 16 a. pradžioje pastatyta cerkvė. 1557 Livonijos, 1625 švedų kariuomenė apiplėšė ir sudegino miestą. 17 a. būta medinės bažnyčios (sudegė 1656 per švedų antpuolį), 1768 pastatyta klasicistinė mūrinė (nugriauta 1899). 1773, 1778, 1780, 1783 Anykščiai degė; 1778–80 sudarytas klasicistinės rekonstrukcijos planas įgyvendintas iš dalies. 1777 veikė parapinė mokykla. 1792 suteiktos miesto teisės (1794 panaikintos, 1795 atkurtos) ir herbas. Po 1821, 1831 gaisrų ėmė sparčiai augti.
19 a. pirmoje pusėje greta bažnyčios pastatyta mūrinė varpinė, buvo dvi sinagogos. Po 1830–1831 sukilimo Anykščių dvaras su miesteliu atiteko Rusijos imperijos valstybės iždui, parapinė mokykla uždaryta. 1846 atkurta pradinė, 1853 įsteigta bajorų mokykla. Per 1863–1864 sukilimą Anykščiuose veikė ginklų dirbtuvė. Po sukilimo apie 200 apylinkės gyventojų ištremta į Sibirą. Į jų vietą atkelta rusų kolonistų. Miestelis degė 1870, 1872, 1873, 1876. 1898 per Anykščius nutiestas siaurasis Panevėžio–Švenčionių geležinkelis, įrengta stotis. 1902 pastatyta hidroelektrinė. 1909 vietoj senosios nugriautos pastatyta neogotikinė bažnyčia. Per I pasaulinį karą sudegė 186 namai. 1920 įsteigta progimnazija. 1926 pradėjo veikti vyno bendrovė. 1938 Anykščiai gavo miesto teises, tapo vasarviete. 1941 06 14 iš Anykščių ištremti 42 žmonės. 1941 per vokiečių okupaciją nužudyta apie 1500 Anykščių gyventojų, daugiausia žydų. 1944 traukdamiesi vokiečiai susprogdino abu tiltus per Šventąją, sunaikino dalį miesto. 1944 07 15 SSRS kariuomenė užėmė miestą. 1946–47 mieste ir jo apylinkėse veikė Vytauto apygardos, 1947–50 pabaigoje – Algimanto apygardos partizanai. 1947–51 sovietų valdžia ištrėmė 81 Anykščių gyventoją. Sovietų okupacijos metais išsiplėtė vyno gamyba, pastatyta vėlimo fabrikas, statybinių medžiagų kombinatas. Anykščiai buvo valsčiaus (1861–1947), Anykščių apskrities (1947–50), 1950–96 – rajono, vėliau – Anykščių rajono savivaldybės centras. 1989 ir 1992–95 Anykščiuose ėjo Sąjūdžio Anykščių tarybos leidinys Žiburys. 1992 patvirtintas Anykščių herbas. Anykščiuose (ar jų valsčiuje) gimė ir gyveno rašytojai K. Sirvydas, A. Baranauskas, J. Biliūnas, A. Vienuolis. 1740 gyveno apie 100, 1780 apie 160 šeimų, 1764 buvo 94, 1773 – 120, 1820 – 150 dūmų, 1851 – 280 šeimų.
1897 buvo 3947, 1923 – 3510, 1959 – 5442, 1970 – 8300, 1979 – 10 325, 1989 – 12 758, 2001 – 11 958, 2011 – 10 575, 2021 – 8697 gyventojai.
Anykščių lajų takas
Anykščiai
Šventoji
1317
972
