Anykšči miška yra į pietvakarius nuo Anykščių, abipus Šventosios (iki jos kairiojo intako Virintos). Plotas 1330 ha, mišku apaugę 983 hektarų.
Valstybinės reikšmės miškų plotas 457 hektarų, priklauso Valstybinių miškų urėdijos Anykščių regioninio padalinio Kavarsko girininkijai. Visas miškas įeina į Anykščių regioninio parko teritoriją. Sudaro Anykščių šilelis, Anykščių, Puntuko, Peslių ir Didžiašilio miškai. Paviršius kalvotas, išraižytas (ypač Šventosios kairiajame krante) stačiašlaičių griovų ir vasarą išdžiūstančių upelių. Yra nedidelių pelkių, iš jų garsiausia (minima padavimuose) – Karalienės liūnas. Augavietės nederlingos ir derlingos normalaus drėgnumo. 79 % miškų yra ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai, 21 % – ūkiniai. Kultūrinės kilmės medynų 24 %. Pušynų 83 %, eglynų 4 %, baltalksnynų 7 %, beržynų 6 %. Jaunuolynai sudaro 4 %, pusamžiai medynai 65 %, pribręstantys 14 %, brandūs 17 %. Medynų vidutinis amžius 68 m., bonitetas I, 5, skalsumas 0,77, tūris 272 m3/ha. Našiausių medynų tūris 320 m3/ha. Kasmet priauga 6,0 m3/ha medienos.
Anykščių miškai
Anykščių miškai
Daug stirnų, lapių, barsukų, kiaunių, usūrinių šunų. Šventojoje yra ūdrų, kanadinių audinių, bebrų, ondatrų, daug ančių ir kitų vandens paukščių. Anykščių miškai – viena gražiausių Rytų Lietuvos vietų. Yra labai vaizdingų medynų (Anykščių šilelis) ir reginių į Šventosios slėnius. 1960 Anykščių miškai paskelbti kraštovaizdžio draustiniu. Puntuko miške yra vienas didžiausių Lietuvos riedulių – Puntukas, Šventosios dešiniajame krante – Puntuko brolis. 2015 įrengtas Anykščių šilelio medžių lajų takas.
Sovietų okupacijos metais Anykščių šilelyje, nedideliame miško masyve, esančiame šalia Anykščių miesto, trumpam apsistodavo Lietuvos Algimanto apygardos partizanai.
2355
1047
228