ãpavas, dirbiniai ir gaminiai kojoms apsiauti; aprangos dalis.
Apavas turi praktinę (saugo kojas nuo nepalankaus aplinkos poveikio) ir estetinę paskirtį. Priklauso nuo klimatinių sąlygų, civilizacijos lygio, susijęs su dailės stilių ir aprangos raida. Apima fabrikinę sudėtingos konstrukcijos avalynę ir nuo seniausių laikų darytus jos prototipus (vyžas, nagines, klumpes, getrus, kojines, sandalus, įvairaus pavidalo batus, batelius). Apavas gaminamas iš įvairių medžiagų: odos, medžio, kamščio, audeklo, linų, kanapių, džiuto, vilnos ir kitų.
Apavo istorija
Senovės egiptiečiai avėjo lengvus sandalus, senovės graikai ir romėnai – sandalus, koturnus (storapadžius batus), kalcėjas (suvarstomus batus), senovės slavai – aukštus aulinius batus. Viduramžiais apavas tapo įvairesnis; avėta ne tik vyžos iš medžio karnų, medpadžiai, surauktos odos skiautės, bet ir modeliuotas apavas, kurį gamino amatininkai. Gotikos laikais prie aptemptų drabužių ir aukštų galvos apdangalų derinti ilganosiai riestais galais batai (bato nosies ilgis priklausė nuo socialinės padėties). Renesanso epochoje apavas paplatėjo, tapo masyvesnis; avėti batai lygiu padu, žema pakulne. Barokiniai batai buvo aukštakulniai (moterų ir vyrų), puošti dekoratyvinėmis sagtimis, kaspinais, nėriniais. 18 a. aukštakulnį apavą avėjo tik moterys; batai buvo lengvi, gracingi, įgaubtomis pakulnėmis. Klasicizmo laikotarpiu plito žemi, lengvi plokščiapadžiai bateliai, derinti prie antikines tunikas primenančių suknelių. 19 a. formavosi apavo rūšys, išlikusios iki šių dienų: vyrų ir moterų žemi pusbačiai lygiu padu, aulinukai, jojamieji auliniai batai ir kita. Pramoniniu būdu fabrikuose pradėta gaminti sudėtingesnės konstrukcijos avalynė.
apavas: a – antikinis, b – 15 a. (gotikinis), c – 16 a. (renesansinis), d – 17 a. (barokinis), e – 18 a. (rokokinis), f, g, h – 19 a.
2972
Apavas Lietuvoje
seniausias lietuvių apavas (vyžos iš Varėnos apylinkių; Lietuvos nacionalinis muziejus)
Lietuvoje seniausias žinomas apavas buvo pintas iš liepos karnų (vyžos), vėliau siūtas iš odos (naginės ir jų atmaina kojenos). Vėlyvajame geležies amžiuje moterys avėjo odinius batelius, vyrai – batus su prie užkulnio pritvirtintais pentinais. 9–12 a. turtingesnių gyventojų odinis apavas buvo puošiamas žalvarinėmis aplikacijomis bei įvijomis su žalvarinėmis sagtimis. 12–14 a. avėti pusbačiai (dešinės ir kairės kojos skirtingi) su neaukštais auliukais, smailiais galais (ypač moterų), be kulniukų, puošti dantukais ir skylučių ornamentu (dantavimu ir perforacija). Vilniuje 13–14 a. avėti pusbačiai, auliniai batai ir naginės.
15–17 a. Lietuvos, ypač Mažosios Lietuvos, kaimiečių apavą aprašė kronikininkai. A. Guagnini, M. Strijkovskis (abu 16 a.) mini žemaičių apavą iš liepos karnų ir gyvulių odos, C. Hennenbergeris (16 a.) – vyžas, J. A. von Brandas, T. Lepneris ir M. Pretorijus (visi 17 amžiuje) – batsiuvių siuvamas kurpes ir batus. Turtingesni miestiečiai ir didikai avėjo Vakarų Europos madai būdingą, prie aprangos priderintą apavą, siūtą batsiuvių.
19–20 a. lietuvių moterų ir vaikų apavas (čempės iš Alytaus apylinkių; Lietuvos nacionalinis muziejus)
20 a. pradžios lietuvių moterų apavas (odiniai bateliai, Lietuvos nacionalinis muziejus)
19 a.–20 a. pradžioje kaimiečiai, be vyžų (avėtos iki 19 a. pabaigos, kai kur Rytų Lietuvoje iki 20 a. 3 dešimtmečio pabaigos) ir naginių, avėjo klumpes ir medpadžius. Moterys, dirbdamos kai kuriuos lauko darbus, ir vaikai avėjo iš storos medžiagos siūtą apavą arba iš storų lininių, kanapinių ar vilnonių siūlų nertus makštus (vadinamąsias čiurnes, čempes; pastarosios buvo žemos arba paaukštintos auliukais). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje pasiturintys kaimo vyrai išeigai avėjo batsiuvių siūtus aulinius batus su atverčiamais aulais. Moterys avėjo pusbačius (batelius su trumpu auliuku). Nuo 20 a. 3 dešimtmečio pradėjo plisti fabrikinė avalynė.
1435