apgyvéntoji žẽmė, sėdimóji žẽmė, sėdýbinė žẽmė, valãkinė žẽmė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos feodalinio laikotarpio valstiečių skirtinio sklypo (skirtinė žemė) svarbiausia dalis.
Sudarė dirbamoji žemė su sodyba, už kurią valstietis privalėjo eiti lažą dvarui, atlikti kitas baudžiavos prievoles. Tuo apgyventoji žemė skyrėsi nuo priimtinės žemės ir tuščios (dar neįdirbtos arba laikinai nedirbamos) žemės.
Kaip žemės naudojimo teisinė kategorija susiklostė 16 a. per Valakų reformą. 19 a. pirmoje pusėje įvedus privalomuosius inventorius skirtinį sklypą nustota skirstyti į apgyventąją ir priimtinę žemę.
2073