apologètai (gr. apologeomai – ginuosi), 2–3 a. autoriai krikščionys, gynę krikščionybės principus. Žymiausi 2 a. apologetai – Kvadratas, Aristidas,šv. Justinas, Tacianas; 2–3 a. – Minucijus, Tertulijonas; 3 a. – Klemensas Aleksandrietis, Origenas, Eusebijas Cezarėjietis.
Apologetų raštus (apologetiką) daugiausia sudarė prakalbos ir dialogai; nemažai raštų buvo skirta Romos imperatoriams (Hadrianui, Antonijui, Markui Aurelijui). Apologetai įrodinėjo, kad krikščionybė pranoksta pagonybę, reikalavo nepersekioti krikščionių, paneigdavo jiems keliamus kaltinimus.
313 imperatoriui Konstantinui I pripažinus krikščionybę teisėta Romos imperijos religija apologetų darbų reikšmė sumažėjo. Daug jų veikalų išsaugojo Cezarėjos vyskupas Aretas.