apsaugniai želdinia, miško želdiniai, saugantys reljefą, dirvožemį, vandenis, vertingus gamtinius kompleksus, žemės ūkio naudmenas, gyvenvietes, įvairius statinius, kelius, žmones ir gyvūniją nuo nepalankių gamtinių ir antropogeninių veiksnių (vėjų, erozijos, sausrų, dulkių, pustomo sniego ir smėlio, nuošliaužų, teršalų, triukšmo). Jie gerina mikroklimatą, sanitarines ir higienines bei estetines aplinkos sąlygas. Būna ištisiniai, juostiniai ir grupiniai. Ištisiniai apsauginiai želdiniai auginami eroduojamuose žemės sklypuose (pustomuose smėlynuose, ardomuose šlaituose), aplink vertingus gamtinius kompleksus, gyvenvietes, didesnius vandens telkinius. Juostiniai apsauginiai želdiniai būna ne daugiau kaip 50 m pločio. Jie sodinami mažesnių vandens telkinių pakrantėse, aplink sodybas, kitus statinius, sodus, pakelėse. Grupiniai apsauginiai želdiniai dažniausiai būna iki 0,5 ha ploto. Jie auginami ten, kur kartu su apsauginėmis labai svarbios ir estetinės funkcijos.
Lietuvoje pirmieji apsauginiai želdiniai pradėti auginti Kuršių nerijoje 19 a. antroje pusėje siekiant apsaugoti pašto kelią į Karaliaučių ir Klaipėdos uostą nuo pustomo smėlio. Kopas ties Nida pirmą kartą (1874) pušimis apsodino G. D. Kuvertas. Sovietų okupacijos metais apie 100 tūkst. ha apsauginių želdinių pasodinta eroduojamose nederlingose kalvotose, žemės ūkio nualintose žemėse, gyvenvietėse, prie vandens telkinių, aplink atskirus objektus.
2126