apsidė

apsidės (planas): a – senovės Romos, b – ankstyvųjų krikščionių, c – romaninė, d – gotikinė, e ir f – renesansinės

apsidės bendras vaizdas

Švč. Mergelės Marijos bažnyčios Arezzo apsidė (13 a.)

apsdė (gr. apsis, kilm. apsidos – lankas, skliautas), pusapskritė arba daugiakampė išsikišusi bažnyčios dalis, dengta pusskliaučiu arba puskupoliu. Užbaigia presbiteriją, kai kada centrinę navą, transeptą. Būna vienodo aukščio su nava ar žemesnė. Atsirado senovės Romos bazilikose. Ankstyvųjų krikščionių bažnyčios apsidėje būdavo įrengiamas altorius. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apsides imta statyti pirmosiose bizantiškose cerkvėse (13–14 a.). Gotikinių bažnyčių apsidės trisienės, kampai paremti kontraforsais (Vilniaus Bernardinų bažnyčia, 16 a.), barokinių – dažniausiai pusapskritės, su piliastrais (Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčia, 17 a. pabaiga). Kartais apsidės šonuose būna mažos apsidės – apsidolės, paįvairinančios apsidės kontūrą arba juosiančios deambulatorijų (vadinamasis apsidolių vainikas).

1577