apýbraiža, prozos žanras, kūrinys, kuriame aprašomi autoriaus stebėti arba dokumentine medžiaga pagrįsti faktai, įvykiai, žmonės. Apybraižoje laisvai jungiama objektyvi informacija ir asmeninis įspūdis. Būdinga vaizduojamojo reiškinio vertinimas, atskleidžiamas panaudojant ir meninį vaizdą. Apybraiža, kurioje autentiška medžiaga pateikiama siužetiškai, dažnai vadinama menine. Apybraižos pagrindinė funkcija yra pažintinė, todėl apybraiža artimesnė publicistikai negu grožinei literatūrai. Struktūra ir stilistika priklauso nuo aprašomųjų objektų ir situacijų: yra kelionių, karo, istorijos, mokslo, biografinių ir kitokių apybraižų. Mąstymo ir kompozicijos principais artima esė.
Lietuvių apybraiža
Lietuvių apybraiža pradėjo formuotis 19 a. pabaigoje. Pirmosios apybraižos, paremtos etnografine medžiaga ir kelionių įspūdžiais, lenkų kalba paskelbtos laikraštyje Tygodnik Wileński (1819–22). Asmeniniais įspūdžiais ir istoriniais duomenimis pagrįsti Žemaitijos miestelių ir gamtos aprašymai L. A. Jucevičiaus apybraižoje Žemaičių žemės prisiminimai (Wspomnienia Żmudzi 1842). Lietuvių kalba rašytos apybraižos pasirodė Aušroje, Varpe, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių periodinėje spaudoje. Vyravo publicistinė ir mokslo populiarinimo apybraiža (J. Adomaitis-Šernas, J. Andziulaitis-Kalnėnas, J. Šliūpas, J. Mačys-Kėkštas, V. Pietaris). 20 a. pradžioje apybraižų pagausėjo. Žemaitės apybraižose (Kelionė į Šidlavą 1906) atsirado konkretaus vaizdo ir psichologinių detalių; pasakotojo autoportretas išryškintas A. Vienuolio apybraižose (Kalėjime 1905, Krymo įspūdžiai 1913). J. Tumo-Vaižganto publicistinėms apybraižoms (Ten gera, kur mūsų nėra 1912) būdinga didaktiškumas. 3–4 dešimtmetyje išpopuliarėjo kelionių apybraižos (M. Šalčiaus Svečiuose pas 40 tautų 6 tomai 1935–36, A. Poškos Nuo Baltijos iki Bengalijos 2 dalys 1939–40). J. Savickio kelionių apybraižos (Atostogos 1928, Kelionės 1938) turi impresionizmo bruožų. Sovietinės okupacijos laikotarpio apybraižoms būdinga sovietinis ideologizavimas, socializmo aukštinimas. Laikraštinėse apybraižose (J. Avyžiaus Pirmosios vagos 1948, J. Dovydaičio Prie žaizdro 1949, A. Bieliausko Žmonės prie staklių 1955) šlovinamas kolūkių steigimas, statybos, socialinio darbo didvyriai. N. Chruščiovo valdymo laikotarpiu pradėtos kurti beletrizuotos apybraižos (J. Baltušio Kas dainon nesudėta 1959). Sukurta kelionių apybraižų, kuriose atskleista gamta, kitų tautų buitis, ekologinės temos: A. Čekuolio Per tris vandenynus (1957), Tylos takais (1960), R. Budrio Eglės debesis šluoja (1959), A. Laurinčiuko Trečioji dolerio pusė (1964), J. Požėros Šiaurės eskizai (1969), Č. Kudabos Kalvotoji Žemaitija (1972), R. Sadausko Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus (1973), Ten ir atgal (1979), V. Petkevičiaus Kasdieniškos legendos (1982). Atkūrus nepriklausomybę sumenko aprašomoji apybraižos funkcija, padidėjo autorefleksijų vaidmuo, stilistika įgavo daugiau lyrinio impulsyvumo (S. Šaltenio Pokalbiai prieš aušrą 1993).
54