arbaletas

16 a. arbaletas (paruoštas templei įtempti): 1 – lankas, 2 – templė, 3 – įtempimo mechanizmas, 4 – paleidimo mechanizmas, 5 – buožė

arbalètas (pranc. arbalète < lot. arcuballista < arcus – lankas + ballista – svaidyklė), klpinis lañkas, rankinis strėlių svaidomasis ginklas. Buvo ir kulkomis šaudančių arbaletų, vadinamų balestrų. Sudarytas iš buožės, lanko, templės, įtempimo ir paleidimo mechanizmų (buvo ir rankomis įtempiamų). Lankai – mediniai, raginiai arba plieniniai. Pirmą kartą arbaletas paminėtas 4 a. romėnų karo teoretiko Vegecijaus kompiliaciniame veikale Karybos pagrindai (Rei militaris instituta). Plačiai pradėtas naudoti per pirmuosius kryžiaus žygius į Palestiną (11 a.). Vakarų Europoje paplito 12 amžiuje. Buvo svarbus Nyderlandų ir Šiaurės Vokietijos miestiečių ginklas kovose su feodalais. Riteriai jį niekino. Vakarų Europoje 15 a. pabaigoje arbaletą pakeitė arkebuza.

Lietuvoje

Arbaletas pradėtas naudoti 13 amžiuje. Mažulonių piliakalnyje rastas 13 a. pirmos pusės arbaleto strėlės antgalis. Ipatijaus metraštyje 1252 minimi Mindaugo samdyti vokiečių arbaletininkai. Arbaletas ypač paplito per karus su kryžiuočiais (1283–1411), jį naudojo abi pusės. Daugelį arbaletininkų ordinas samdydavo iš Bohemijos ir Silezijos. 14 a. antroje pusėje–15 a. pirmoje pusėje Vilniuje buvo arbaletų dirbtuvės. Arbaletas plačiai naudotas iki 16 a. vidurio, dabar – specialios paskirties daliniuose, medžioklėje.

2162

-balestras