archeològija (gr. archaios – senas, senovinis + logos – mokslas), savarankiška istorijos mokslo šaka, tirianti seniausiąją visuomenės istoriją ir jos raidos dėsningumus. Skiriamos klasikinė, priešistorės ir ankstyvosios istorijos (vidurinių amžių), Vakarų Azijos ir Egipto, provincinė Romos (ši apima Reino sr., Balkanus, Austriją, Pietų Vokietiją, Vengriją, Šveicariją, Prancūziją, Olandiją, Belgiją, Didžiąją Britaniją) ir kitos archeologijos šakos. Archeologijos terminą pirmą kartą pavartojo Platonas. Iš pradžių archeologija tyrė visas senovės sritis – istoriją, papročius, mitus. 19 a. archeologija susiformavo kaip savarankiška istorijos mokslo šaka.

Tyrimų objektą sudaro archeologiniai šaltiniai – įvairių epochų daiktiniai paminklai; svarbiausi – archeologijos paminklai. Archeologinių tyrimų pagrindinė medžiaga – archeologiniai radiniai. Pagal archeologijos paminklų liekanas ir radinius, remdamasi kitų mokslų (etnologijos, kalbotyros, meno istorijos, mitologijos, sociologijos, epigrafikos, heraldikos, numizmatikos, sfragistikos) duomenimis, padedančiais tiksliau interpretuoti archeologinę medžiagą, archeologija siekia nustatyti daikto paskirtį, tipologiją, chronologiją ir paplitimą. Archeologijos radiniams ir kultūriniams sluoksniams tirti pasitelkiami gamtos mokslai (antropologija, paleobotanika, geologija, osteologija, atomo fizika, chemija), šiuolaikinė technika (aerofotografijų archeologija, povandeninė archeologija). Radinių chronologija (archeologinis datavimas) nustatoma atliekant metalografijos, dendrochronologijos, trasologijos ir paleomagnetinius tyrimus, radiokarbonines, spektrines, struktūrines ir kitas analizes.

Archeologijos paminklų ar jų grupės mokslinius tyrinėjimus atlieka specialiųjų įstaigų (mokslinių tyrimų institutų, universitetų, muziejų ir kitų) archeologai. Archeologiniai tyrimai pradedami gavus leidimą (atviras lapas). Jie atliekami per žvalgomąsias ir tyrimų archeologines ekspedicijas. Žvalgomosios ekspedicijos rengiamos po archeologinės žvalgybos, kai apie vietovę ir objektą jau surinkta ir susisteminta informacija, numatyti maršrutai. Per jas dažniausiai ieškoma naujų archeologijos paminklų arba siekiama nustatyti jų ribas, įvertinti kultūrinį sluoksnį ir jo būklę. Kasamas archeologinis šurfas (dydis 2 × 2 m). Archeologiniams tyrimams dažniausiai naudojama stratigrafinė metodika, leidžianti ištirti ir fiksuoti archeologijos paminklą ir kultūrinį sluoksnį. Nuo 20 a. vidurio taikomos techninės naujovės: aerofotografija, metalo detektorius, akustinė ir magnetoelektrinė aparatūra. Iki 20 a. vidurio Europoje vyravo archeologinių objektų paieška, nuo 20 a. 9 dešimtmečio pradėtas ištisinis teritorijų žvalgymas. Per tyrimų archeologines ekspedicijas (jų prototipai 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje buvo mėgėjų kasinėjimai) tiriami surasti, esami ar spėjami archeologiniai objektai, jų grupės. Archeologinių tyrimų duomenys – archeologinio objekto išorinis vaizdas ir atidengtos vidinės struktūros – fiksuojami (archeologinė fiksacija) aprašomuoju (tekstai), grafiniu (planai, piešiniai), fotografiniu, kino, video ir kitais būdais.Tiriant rastus dirbinius nustatoma paleodemografija, miesto įtaka kaimui, laidojimo papročių kaita ir kita. Papuošalai, keramika, pastatų liekanos teikia duomenų istorikams, menotyrininkams, architektūros istorikams ir kitiems. Nuo 19 a. antros pusės pradėti pilių ir gyvenviečių, laidojimo ir apeigų vietų kompleksiniai tyrimai. Ypač domimasi meno paminklais (meno archeologija).

Istorija

Archeologijos pradmenų būta jau senovėje. Antikos laikais rinkta akmeniniai kirvukai, gyvulių kaulai. Kinijoje Sungų dinastijos laikotarpiu (960–1279) būta vadinamosios vietinės archeologijos. Viduriniais amžiais nesidomėta archeologiniais radiniais. Renesanso menininkai ir antikvarai, nuo 18 a. ir filologai pradėjo rinkti senienas. Jų rinkiniai sudarė daugelio muziejų fondų pagrindą. Europoje archeologinė veikla prasidėjo antikos tyrinėjimais. 18 a. buvo reikšmingi Londono Mėgėjų draugijos (Society of Dilettanti) tyrinėjimai Turkijoje ir Graikijoje, prancūzų tyrimai per Napoleono Bonaparto kariuomenės ekspediciją (1798–1801) Egipte. 18 a. pirmoje pusėje archeologinės problemos buvo svarstomos akademijose ir susirinkimuose, 1747 kasinėta Pompėja, 1784 T. Jeffersonas atkasė indėnų pilkapį prie Rivannos upės (Jungtinės Amerikos Valstijos), 1790 J. Frere’as identifikavo senojo akmens amžiaus (paleolito) įrankius.

19 a. archeologija pradėta dėstyti universitetuose, archeologijos draugijos ėmė registruoti ir klasifikuoti archeologijos paminklus, juos sistemingai kasinėti, radinius kaupti muziejų fonduose. 19 a. pradžioje Egipte buvo rasti egiptiečių hieroglifai (J.‑F. Champollionas 1822 iššifravo). K. O. Mülleris (1797–1840) pradėjo tirti meno ir statybos paminklų liekanas (klasikinė archeologija); daugiausia tyrė senovės graikų ir romėnų paminklus. 19 a. pirmoje pusėje pradėtos kurti archeologinės įstaigos (archeologiniai institutai), vykdžiusios archeologijos paminklų tyrimus. Pirmasis archeologijos institutas įkurtas 1829 Romoje – Archeologijos korespondencijos institutas (Instituto di corrispondenza archeologica). Nuo 1877 Sankt Peterburge veikusiame Archeologijos institute buvo rengiami archeologai. Nuo 1879 Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia Amerikos archeologijos institutas. Nuo 1889 Rusijoje visus kasinėjimus valstybės žemėse kontroliavo Rusijos imperatoriškoji archeologinė komisija (įkurta 1859). Mokslo įstaigų kūrimasis spartino archeologijos raidą.

1836 Christianas Thomsenas sukūrė akmens, bronzos ir geležies amžių klasifikaciją, 1840 A. H. Layardas atkasė Asirijos sostinę Nineviją. 1868 europiečiai pradėjo tyrinėti Didžiosios Zimbabvės (Afrika) griuvėsius. 1879 Altamiroje (Ispanija) rasta akmens amžiaus piešinių (Altamiros urvas). 1880 A. Pitt‑Riversas pagrindė stratigrafinį archeologijos tyrimo metodą, 1891 W. M. F. Petrie pradėjo kasinėti Achetatoną (Egiptas). 1899–1935 A. J. Evansas Kretoje kasinėjo Mino laikotarpio Knoso rūmus. 1900–44 M. Uhle pradėjo sisteminti Peru civilizacijos tyrimus, 1911 H. Binghamas Anduose atrado inkų miestą Maču Pikču. 1914–18 O. Crawfordas sukūrė vietovės aerofotografijos metodą. 1917–27 J. E. Thompsonas (1898–1975) atrado majų gyvenvietes Jukatano pusiasalyje (Meksika). 1922 H. Carteris, G. E. Carnarvonas atrado Tutanchamono kapą Egipte. 1926 Folsome (Naujosios Meksikos valstija) atrasta apeiginio aukojimo vieta. 1935 A. E. Douglassas sukūrė dendrochronologinį tyrimo metodą. W. F. Libby 1946 pasiūlė radiokarboninį tyrimo metodą. 1947 Negyvojoje jūroje rastas pirmasis pergamento ritinys. 1948 M. D. Leakey Kenijoje rado priešistorinę žmogbeždžionę Proconsul. 1950 (ir 1970) L. S. B Leakey Olduvai (Tanzanija) surado suakmenėjusių hominidų liekanų. 1960 sukurti radiokarboninis ir termoliuminescencinis matavimo metodai. 1963 W. Emery Abu Simbele (Egiptas) pirmą kartą panaudojo gelbėjimo techniką archeologijos paminklams perkelti (prieš užliejant vietovę Asuano užtvankos vandeniu). 1969 Mungo ežere (Australija) rasti žmogaus palaikai (datuoti 26 000 m.) – senojo ritualinio kremavimo liudijimas. 1974 rasta Ši Huangdi kapas (Kinija) ir Laetoli (Etiopija) – hominido, vadinamo Lucy, kojų pėdsakai, datuoti 3–3,7 mln. metų. 1978 Graikijoje surastas Makedonijos karaliaus Pilypo II (Aleksandro Makedoniečio tėvo) kapas. 1979 Meksike atkasta Tenočtitlanas – actekų sostinė. Nauju povandeninės archeologijos tyrimo metodu ištirtas (pradėta 1982) 1545 nuskendęs anglų karaliaus Henriko VIII karo laivas Mary Rose. 1985 Sakkaroje (Egiptas) surastas Majos, Tutanchamono iždininko, kapas. 1991 Italijos Alpėse rastas suledėjęs žmogus (datuotas apie 3300 pr. Kr.) su drabužiais, lanku ir strėlėmis bei varine ietimi. 1992 Kückhovene (Vokietija) rasta senovės medinis statinys – 15 m gylio šulinys (datuotas 5090 pr. Kr.), suręstas iš didelių ąžuolinių sijų, Doveryje (Anglija) – senasis jūrinis laivas (datuotas apie 1400 pr. Kr.).

Leidiniai

Pirmieji tęstiniai leidiniai išleisti Italijoje ir Ispanijoje: Atti della pontifica Accademia Romana di Archeologia (1821 Roma), Archivo español de arte y arqueologia (1825 Madridas); nuo 19 a. antros pusės leidžiami daugelyje šalių. Rusijoje – Otčioty imperatorskoj archeologičeskoj komissii (1860–1917 Sankt Peterburgas), Drevnosti (1867–1916 Maskva), Izvestija Imperatorskoj archeologičeskoj komissii (1900–18 Sankt Peterburgas), Kratkie soobščenija instituta istorii materialnoj kultury (1937–91 Maskva–Leningradas), Sovetskaja archeologija (1940–58 Maskva–Leningradas), žurnalas Sovetskaja archeologija (nuo 1957 Maskvoje, po 4 numerius kasmet; nuo 1992 Rossijskaja archeologija). Lenkijoje – Wiadomości archeologiczne (1873–1995 Varšuva), Światowit (nuo 1899 Varšuvoje), Przegląd archeologiczny (34 tomai, 1919–87 Poznanė), Archeologia Polski (nuo 1957 Varšuvoje, iki 2020 išleista 65 tomai), Archeologia Polona (nuo 1958 Varšuvoje, iki 2020 išleista 58 tomai). Vokietijoje – Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia (nuo 1874 Karaliaučiuje), žurnalas Altpreussen (1936–44 Karaliaučius), Prähistorische Zeitschrift (nuo 1909 Berlyne, iki 2021 išėjo 95 tomai), Mannus. Zeitschrift für Deutsche Vorgeschichte (1902–42 Würzburg–Leipcigas, 34 tomai ir 8 tomai papildomi), Berichte der Römisch–Germanischen Kommission (nuo 1905 Frankfurte ir Berlyne, iki 2020 išėjo 97 tomai). Švedijoje – žurnalas Fornvännen (nuo 1906, iki 2020 išleista 115 numerių). Latvijoje – Archaioloģijas raksti (3 tomai, 1928–33 Ryga), Senatne un māksla (1936–40 Ryga, kasmet po 4 tomus, 1940 2 tomai), Arheoloģija un etnogrāfija (nuo 1957 Rygoje). Enciklopedijų išleista: Vokietijoje – Reallexikon der Vorgeschichte (15 tomų, 1924–32 Berlynas), Čekijoje – Enzyklopädisches Handbuch zur Ur‑ und Frühgeschichte Europas (1–2 tomas, 1966–69, Praha), Lenkijoje – Słownik Starożytności Słowiańskich (7 tomai, 1961–86 Varšuva), Didžiojoje Britanijoje – The Oxford Encyclopedia of Archaeology in the Near East (5 tomai, 1997 Oksfordas).

Lietuvoje

Lietuvos archeologija tiria laikotarpį nuo 10 tūkstantmečio pr. Kr. iki 15–17 amžiaus.

16 a. pradėta rinkti archeologinius radinius, nuo 19 a. pradžios archeologijos paminklus (daugiausia laidojimo vietas) pradėta kasinėti (D. Poška, L. A. Jucevičius, A. H. Kirkoras, V. Sirokomlė, A. Plateris ir kiti). E. Tiškevičiaus iniciatyva 1855 įsteigta Vilniaus laikinoji archeologijos komisija ir Vilniaus senienų muziejus sukaupė dalį privačių archeologinių kolekcijų. 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje Rusijos imperatoriškosios archeologinės komisijos (1859–1919) ir Maskvos archeologinės draugijos (1864–1922) remiami (ir savo lėšomis) archeologijos paminklus kasinėjo I. Abramovas, J. Basanavičius, T. Daugirdas, C. Grewingkas, V. Kaširskis, L. Krzywickis, V. Nagevičius, F. Pokrovskis, V. Šukevičius, E. Volteris, J. Žiogas.

19 a. viduryje buvo pradėti tyrinėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paminklai (vidurinių amžių archeologija); 1854 E. Tiškevičius tyrė Trakų pusiasalio pilies kalną, domėjosi Biržų pilies bei miesto raida. 1893 Vilniuje ir 1896 Rygoje įvyko Rusijos archeologų suvažiavimai. Suvažiavimų darbuose paskelbta straipsnių apie Lietuvos pilkapynus, F. Pokrovskis paskelbė Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijų archeologinius žemėlapius. Vokiečių archeologai A. Bezzenbergeris, E. Frölichas, A. Götze, O. Tischleris, padedami V. Gaigalaičio, H. Scheu (Šojaus), nuo 1886 kasinėjo Klaipėdos krašto kapinynus, Kuršių nerijos neolito gyvenvietes. 1908 E. Hollackas išleido Rytų Prūsijos archeologinį žemėlapį su Klaipėdos krašto paminklais. Iki I pasaulinio karo Lietuvos archeologijos paminklų tyrimų duomenys buvo skelbiami rusų, lenkų ir vokiečių kalbomis. 1923 rusų archeologas A. Spicynas parašė pirmąją Lietuvos archeologijos apžvalgą Lietuvos Senienos (Tauta ir žodis knyga 3 1925). P. Tarasenka paskelbė Lietuvos archeologijos medžiagą (1928) su Lietuvos archeologiniu žemėlapiu.

Lietuvos vyriausybė 1919 08 18 įsteigė Valstybės archeologijos komisiją (veikė su pertraukomis iki 1934), bet ji veiklos neišplėtojo. Paminklus ir toliau ardė smalsuoliai, senienų mėgėjai, ūkininkai, statybininkai. Iki 1934 kasinėjimai buvo pavieniai, vyko daugiausia privačia iniciatyva; didesni – Pryšmančių antrojo kapinyno (1921), Įpilties piliakalnio ir gyvenvietės (1933–34, abu tyrė V. Nagevičius) ir Velikuškių piliakalnių (1933, tyrė P. Tarasenka) bei Apuolės piliakalnio ir kapinyno (1928–32, tyrė E. Volteris, B. Nermanas, F. Balodis, V. Ģinteris ir V. Nagevičius). Kiek plačiau tyrinėta Kauno pilis (1930, E. Volteris).

Lenkijos valdomame Vilniaus krašte 1925, 1933–39 tirta keletas pilkapynų, Vilniaus Aukštutinė pilis ir Kalnų parko teritorija (H. Cehak-Hołubowiczowa ir W. Hołubowiczius) bei Bekešo kalnas, Trakų salos pilis.

Archeologiniai darbai suintensyvėjo J. Puzinui 1935 Vytauto Didžiojo universitete pradėjus skaityti Lietuvos archeologijos paskaitas, nuo 1936 universitete ruošti archeologus. Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje įkurtas Priešistorės skyrius (ekspozicija atidaryta 1938), imta sistemingiau tirti kapinynus. 1938 išleista J. Puzino Lietuvos archeologinių paminklų apžvalga Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys.

Per II pasaulinį karą nukentėjo daug archeologijos paminklų, daugelio muziejų rinkiniai. 1944 iš Lietuvos pasitraukė archeologai J. Puzinas, M. B. Gimbutienė.

1947 Vilniaus universitete (P. Kulikausko ir R. Kulikauskienės iniciatyva) vėl imta rengti archeologus, 1948 žvalgyti bei kasinėti archeologijos paminklus. 6 dešimtmetyje plėtojosi miestų pilių archeologiniai tyrimai (1955–61 ir 1964 tyrinėta Vilniaus Žemutinės pilies teritorija, Trakų pilys; vadovas A. Tautavičius). Pradėta archeologinių tyrimų duomenis tipologizuoti ir vertinti (Lietuvos pilys 1971); organizuojama vidurinių amžių paminklų apsauga – įvairių darbų vietose atliekami archeologiniai tyrimai. Nuo 6 dešimtmečio pabaigos ypač išaugo laidojimo paminklų archeologiniai tyrinėjimai: gausiai kasinėti kapinynai (vien 14–17 a. apie 200). Daugiausia duomenų gauta iš senkapių – Ažugirių kapinyno, Jakštaičių‑Meškių kapinyno, Narkūnų (netoli Utenos), Obelių, Rumšiškių ir kitų. Tyrinėti Nemenčinės, Narkūnų, Maišiagalos, Punios, Aukštadvario, Imbarės (į pietus nuo Salantų) ir kiti piliakalniai. Pastaraisiais dešimtmečiais tiriama Senųjų Trakų piliavietė (vadovas A. Kuncevičius), Kernavės piliakalnių kompleksas (vadovas A. Luchtanas) bei Trakų, Kėdainių, Biržų ir kiti senamiesčiai, nuo 1987 Vilniuje, Žemutinės pilies teritorijoje, atliekami kompleksiniai tyrimai, kuriuose, be archeologų, dalyvauja architektūros istorikai, istorikai ir kiti specialistai. Šie tyrimai pateikia medžiagos apie pilių ir prie jų besikuriančių gyvenviečių tarpusavio poveikį, miestų formavimosi pradžią. Tiriamos apeigų kulto vietos ir bažnyčios. Imta tirti netradicinius paminklus, pvz., kasinėta (vadovė I. Ivaškevičiūtė) 1944–47 sovietinių aukų kapavietė Tuskulėnų parke (Vilnius). Žvalgomos malūnų ir manufaktūrų vietos.

Archeologinių tyrimų centrai: Lietuvos istorijos institutas, 1991 Vilniuje įkurtas Lietuvos pilių tyrimų skyrius (nuo 1993 Pilių tyrimų centras Lietuvos pilys), Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedra, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Kultūros paveldo akademija ir Kultūros paveldo centras. Jis su Lietuvos istorijos institutu sistemingai žvalgo ir registruoja archeologijos paminklus, nustato jų teritoriją ir kasinėja. Tą darbą atlieka ir dalis Lietuvos muziejų: Lietuvos nacionalinis muziejus (Vilnius), Alka (Telšiai), „Aušros“ muziejus (Šiauliai), Vytauto Didžiojo karo muziejus (Kaunas) ir kiti; šiuose muziejuose bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Klaipėda) sukaupta ir daugiausia archeologinių rinkinių. Nuo 1997 veikia Mokslinė archeologijos komisija.

Lietuvos archeologai nagrinėja teorinius klausimus, tyrimų rezultatus skelbia mokslinėje periodinėje spaudoje, apibendrinamojo pobūdžio darbuose, leidžia archeologijos veikalus, dalyvauja Lietuvos ir tarptautinėse archeologinėse konferencijose (nuo 1932). Išleista Lietuvos archeologijos apžvalga Lietuvos archeologijos bruožai (P. Kulikauskas ir kiti, 1961), monografijų: R. Volkaitės‑Kulikauskienės Lietuviai 9–12 a. (1970), R. Rimantienės Akmens amžius Lietuvoje (1984 21996), M. B. Gimbutienės Baltai priešistoriniais laikais (1985), M. Michelberto Senasis geležies amžius Lietuvoje (1986), A. Girininko Baltų kultūros ištakos (1994), Lietuvos istorija 1 tomas: Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis (su kitais, 2005 22008), Lietuvos archeologija 1 tomas: Akmens amžius (2009), 2 tomas: Ankstyvasis metalų laikotarpis (2013), E. Grigalavičienės Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje (1995), A. Tautavičiaus Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (1996), A. Kuncevičiaus Lietuvos viduramžių archeologija (2005), autorių kolektyvo Eksperimentinė archeologija (2 tomai, 2015–17; vyriausiasis redaktorius A. Luchtanas). Jungtinėse Amerikos Valstijose išleisti J. Puzino Rinktiniai raštai (2 knygos 1983).

Lietuvos archeologijos straipsnių ir studijų išspausdinta leidiniuose: Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai, A serija (1954–90, nuo 1990 Lituanistica), Istorija (nuo 1958), Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje (1970–74), Lietuvos istorijos metraštis (nuo 1971), Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje (nuo 1978), Lietuvos archeologija (nuo 1979, iki 2021 išėjo 46 tomai), Baltų archeologija (nuo 1994), Archaeologia Baltica (nuo 1995), Archaelogia Lituana (nuo 1999), straipsnių – Kultūros paminklų enciklopedijoje: Rytų Lietuva (2 dalys 1996–98).

archeologija Lietuvoje

453

1362

1329

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką