architektūrològija (architektūra + gr. logos – mokslas), menotyros šaka, tirianti architektūrą. Nagrinėja architektūros, kaip erdvių formavimo meno, specifiką, raidos dėsningumus, jos kultūrinę ir socialinę reikšmę, gvildena kai kurias sociologines ir technines problemas. Architektūrologija yra artimai susijusi su kitomis menotyros šakomis, ypač su dailėtyra; remiasi istorijos, filosofijos ir kitų mokslų duomenimis, taiko humanitarinių ir kai kurių tiksliųjų mokslų metodus. Architektūrologiją sudaro architektūros teorija, istorija ir kritika. Architektūros teorija nagrinėja bendruosius architektūros dėsningumus ir ypatybes, architektūros istorija – architektūros raidą. Architektūros kritika analizuoja, interpretuoja ir vertina architektūros objektus (interjerus, pastatus, miestų architektūrą, rajonų ir net didelių regionų erdvinę sandarą ir kompoziciją), išryškina svarbiausius jų bruožus, supažindina visuomenę su praeities ir dabarties architektūra.
Istorija
Architektūrologijos pradmenų atsirado 5 a. pr. Kr. (apie architektūrą rašė graikų architektai Iktinas, Pitėjas, Filonas, Aleksandro Makedoniečio laikų statybų vadovai). Pirmasis architektūros teorijos terminą pavartojo romėnų architektas Vitruvijus (1 a. pr. Kr.), norėdamas atskirti intelektinį ir praktinį architektūros pažinimą. Architektūros teorija yra susijusi su Vitruvijaus traktate Dešimt knygų apie architektūrą (De architectura libri decem 1 a. pr. Kr.) įvardytomis trimis architektūros objekto (statinio) savybėmis – tvirtumu, nauda ir grožiu (lot. firmitas, utilitas, venustas). Vėliau šiuos požymius skirtingų laikotarpių architektūros teoretikai interpretavo įvairiai. Viduriniais amžiais architektūrologijos raida sulėtėjo.
Renesanso epochoje, remdamiesi antikinės architektūros tyrimais, architektūros klausimais rašė L. B. Alberti, A. Palladio (Keturios knygos apie architektūrą / I quattro libri dell’architettura 1570); jie pagrindinėmis statinių grožio sąlygomis laikė tvirtumą ir naudą. L. B. Alberti grožio sampratą suskaidė į dvi dalis: harmoningų proporcijų grožį ir puošybą. A. Palladio architektūrinį orderį laikė idealios harmonijos ir grožio matu. 17 a. N.‑F. Blondelis (Prancūzija) veikale Karališkojoje architektūros akademijoje dėstomas architektūros kursas (Cours d'architecture enseigner dans l'académie royale d'architecture 1675, 21698) rašė, kad tikroji architektūros teorijos sritis yra svarstymai apie puošybą, o architektūros tvirtumą ir naudą galima įvertinti tik praktiškai. C. Lodoli (1690–1761, Italija), kviesdamas grįžti prie paprastumo, kritikavo baroko puošnumą; jo mintys padėjo susiformuoti klasicizmo stiliui. 18 a. J.‑N.‑L. Durand’as (Prancūzija) skelbė, jog architektūros grožio pagrindas yra statinio ir jo funkcijų atitikimas. Iki 18 a. vidurio architektūros istorija vertinta pagal antikos kanonus.
18 a. viduryje Šviečiamojo amžiaus idėjų ir gamtos mokslų laimėjimų paveikta susiformavo architektūrologijos koncepcija, grindžiama logika ir racionalizmu. Architektūra vertinta ir kilnumo, vaizdingumo, net bjaurumo kriterijais. 1818 Dailės mokykloje Paryžiuje architektūros teorija ir istorija išskirta į atskiras studijas. 19 a. įsigalėjo nuostata, kad pastato forma ir išvaizda turi atitikti jo struktūrinę sistemą ir panaudotas medžiagas. E. E. Viollet‑le‑Ducas (Prancūzija) skelbė funkcionalizmui artimas idėjas. J. Ruskinas architektūros vertinimo kriterijus papildė etinėmis vertybėmis – pasiaukojimu bei nuolankumu. 19 a. pabaigoje architektūroje atsirado racionalizmo idėjų, 20 a. peraugusių į konstruktyvizmą ir funkcionalizmą. Vokiečių architektas W. Gropius (Naujoji architektūra ir Bauhauzas / The New Architecture and The Bauhaus 1935) siekė panaikinti monumentalių ir ornamentinių architektūros elementų skirtumus. Funkcionalistas Le Corbusier (Prancūzija) teigė, kad grožis architektūroje remiasi harmoningomis, matematiškai grindžiamomis proporcijomis. Ypač įvairiai interpretuota pastato naudingumo, funkcionalumo problema. Konstruktyvistai ir funkcionalistai (L. H. Sullivanas, A. Loosas) rėmėsi principu forma atitinka funkciją, organinės architektūros pradininkas F. L. Wrightas skelbė formos ir funkcijos lygiavertiškumą.
20 a. antroje pusėje architektūros teorijos sąvoka išplėtota. R. Venturi architektūrą vertino tradiciškai – kaip struktūros, erdvės ir išorės grožio sintezę, Chr. Norbergas‑Schulzas (Norvegija) architektūros reikšmes tyrinėjo pagal lingvistines teorijas, S. Giedionas (Šveicarija) architektūros teoriją papildė naujomis mokslinėmis koncepcijomis (erdvė-laikas). Kritikuotas funkcionalizmas, propaguota neoregionalizmo, ekspresionizmo ir kitos tendencijos.
Leidiniai
Svarbiausi periodiniai architektūrologijos leidiniai: Architectural Record (nuo 1891, Jungtinės Amerikos Valstijos), Arkkitehti (nuo 1921, Suomija), L’Architecture d’aujourd’hui (Prancūzija), Architectural Design (Didžioji Britanija, abu nuo 1930), Domus (nuo 1961, Italija), The Japan Architect (nuo 1967, Japonija), Landscape design (nuo 1975, Didžioji Britanija), Ehituskunst (nuo 1981, Estija), Architecture (nuo 1983, Jungtinės Amerikos Valstijos), Tospos (nuo 1993, Vokietija).
2717