archỹvas (lot. archivum < gr. archaios – senovinis), įstaiga ar įstaigos, įmonės, organizacijos skyrius, kuris kaupia, saugo, tvarko, registruoja, moksliškai tiria ir naudoja įvairius dokumentus; bet kokių institucijų ar asmenų veiklos dokumentų visuma (fondai); pastatai ar jų dalys, kuriose laikomi dokumentai.
Archyvai yra valstybiniai (centriniai, vietiniai), žinybiniai, bažnytiniai, partiniai, korporatyviniai, privatūs (juridinių asmenų), asmeniniai (fizinių asmenų), šeimų, giminių.
Archyvų darbo ir archyvalijų tvarkymo politiniai, teisiniai ir praktiniai klausimai priklauso archyvistikai. Archyvų darbo teoriją, metodiką, jų istoriją tiria archyvistika; pastarosios dalis archyvotyra tiria archyvus ir jų fondų istoriją, vertina archyvų dokumentus.
Istorija
molinių lentelių su dantiraščio įrašais archyvas Ebloje (Sirija, trečias tūkstantmetis prieš Kristų)
Archyvai atsirado kartu su valstybe ir rašto plitimu. Seniausieji archyvai rasti senovės Rytų valstybėse (trečias tūkstantmetis prieš Kristų; Ebla). Vergovinėms valstybėms būdingi žynių, karalių (rūmų), miestų bendruomenių, privatūs archyvai ir archyvai-bibliotekos. Ankstyvaisiais viduriniais amžiais Europoje susikūrė barbarų karalių, Bažnyčios hierarchų, didikų archyvai, kurie buvo kilnojami kartu su raštine. Svarbiausius dokumentus saugodavo ižde. Tais laikais didžiausią ir geriausią archyvą turėjo Bizantijos imperatoriai, tačiau jo neišsaugojo (likučiai dingo 15 a. viduryje). Ankstyvųjų vidurinių amžių didžiausi archyvai buvo Romoje popiežių (vėliau – Vatikano, įkurtas apie 4 amžių). 5 a. antroje pusėje–6 a. pradžioje pradėti kaupti vienuolynų archyvai. Dauguma ankstyvųjų vidurinių amžių archyvų sunyko. 10–11 a. atsirado miestų ir notarų archyvai. Centralizuojantis valstybėms karalių archyvai perimdavo provincijų ir feodalų archyvus.
12 a. pabaigoje Prancūzijoje susikūrė vienas vertingiausių vidurinių amžių Europos archyvų – Trésor des Chartes (Chartijų lobynas). Daugiau archyvų išlikę nuo 14 amžiaus. Renesanso ir reformacijos laikais feodalai, Bažnyčia, miestiečiai naudojo archyvų dokumentus per tarpusavio kovas (turtiniams ginčams spręsti).
18 a. pradėjo kurtis šiuolaikiniai valstybiniai archyvai. Archyvų tvarkymą itin pakeitė Prancūzijos revoliucija. 1789 Prancūzijoje įkurtas Nacionalinis archyvas, kuris 1794 Konvento dekretu buvo paskelbtas šalies centriniu valstybiniu archyvu (vienas didžiausių pasaulyje). Jam turėjo būti perduodami visi naujos įstatymų leidybos ir istorijos dokumentai žemės ir teismų klausimais; provincijose šią medžiagą turėjo kaupti departamentų archyvai. Istoriškai vertingi dokumentai buvo atiduodami Prancūzijos nacionalinei bibliotekai Paryžiuje – taip susikaupė vienas didžiausių rankraštynų pasaulyje. Archyvų fondai tapo prieinami tyrinėtojams – įsigalėjo archyvų viešumo principas.
18–19 a. kūrėsi Rusijos valstybiniai archyvai. 19 a. antroje pusėje prie Prancūzijos švietimo ministerijos įkurtos archyvų valdymo įstaigos. Prancūzijos pavyzdžiu 1875 savo archyvus pertvarkė Nyderlandai, Prūsija, 1879 Belgija, vėliau Danija, Bavarija. 1838 iš dalies pertvarkyti Didžiosios Britanijos, 1861 Italijos ir kitų valstybių archyvai. Nuo 1881 tyrinėtojams prieinamas Vatikano apaštališkasis archyvas. 1919 įkurtas pirmasis Vokietijos valstybinis archyvas (Reichsarchiv). 1934 Nacionalinis archyvas įkurtas Jungtinėse Amerikos Valstijose (kaupia federalinės vyriausybės žinybų dokumentus; valstijų, grafysčių ir kiti vietiniai archyvai centrinei administracijai nepavaldūs).
Jungtinių Amerikos Valstijų archyvas Vašingtone
Per Pirmąjį pasaulinį karą nemažai dokumentų dingo. Po karo kai kurios valstybės dalį archyvų pagal priklausomybę perdavė kitoms, daugiausia naujoms, valstybėms (Austrija – Čekoslovakijai, Lenkijai, Jugoslavijai, Vengrijai, Belgijai, Nyderlandams; Vokietija – Lenkijai, Prancūzijai, Belgijai; Sovietų Rusija – Lenkijai, Latvijai, Lietuvai). Užsimezgė archyvų tarptautinis bendradarbiavimas. Po 1917 bolševikinio perversmo Rusijos archyvai radikaliai pertvarkyti, 1918 vyriausybės dekretu centralizuoti, sukurtas valstybinis archyvų fondas. 1938 visa SSRS archyvų sistema perduota NKVD žinion.
Kemerovo srities valstybinis archyvas (Rusija)
Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sunaikinta daug Vidurio ir Rytų Europos, ypač Lenkijos ir SSRS, archyvų, labai nukentėjo Vokietijos, Prancūzijos, Italijos archyvai. Iš okupuotų kraštų naciai daug archyvų išvežė į Vokietiją. Po karo tie archyvai kartu su Vokietijos archyvais atiteko sąjungininkams. SSRS dalį archyvų perdavė Vokietijos Demokratinei Respublikai, Lenkijai, Vengrijai, Prancūzijai, bet daug Vokietijos, Lenkijos, netgi Prancūzijos archyvų išvežė į Maskvą. Vakarų sąjungininkai Berlyne-Dahleme sudarė specialią archyvų komisiją, kuri grąžino Prancūzijai, Italijai, Vokietijos Federacinei Respublikai ir kitoms valstybėms dalį archyvų. Svarbiausių nacių institucijų archyvai buvo išvežti į Jungtines Amerikos Valstijas, mikrofilmuoti ir dalis jų grąžinta Vokietijos Federacinei Respublikai. Kai kurių Vokietijoje rastų archyvų Jungtinės Amerikos Valstijos negrąžino (SSRS – Smolensko srities komunistų partijos archyvo, Lietuvai – Žydų mokslinių tyrimų instituto, arba IYVO, archyvo).
Po karo Europoje pradėta imti valstybės žinion asmenų, privačius archyvus. Centralizuotai archyvai tvarkomi Prancūzijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Skandinavijos valstybėse, visose Rytų Europos sovietinio bloko valstybėse, kurių archyvistikai įtakos turėjo SSRS. Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šveicarijoje archyvai necentralizuoti. Nacionaliniai archyvai sukurti daugumoje Azijos ir Afrikos šalių (didžiausi – Ankaros, Delio, Kairo), bet čia, kaip ir Lotynų Amerikos valstybėse, nėra vienos archyvų sistemos. Japonijoje apskritai nėra valstybinių archyvų.
Prie UNESCO įsteigta Tarptautinė archyvų taryba (1948), ji leidžia žurnalą Archivum, rengia archyvistų kongresus.
Nuo 1954 vyksta Archyvų apvaliojo stalo tarptautinės konferencijos.
Kasmet birželio 9‑ąją minima Tarptautinė archyvų diena.
L: J. Favier Les Archives Paris 1959; T. R. Schellenberg The Managment of Archives New York London 1965; H. O. Meisner Archivalienkunde vom 16 Jh. bis 1918 Leipzig 1969; A. Brenneke Archivkunde Leipzig 1970.
1483
Archyvai Lietuvoje
Lietuvoje archyvai pradėta kaupti 13 a. pirmoje pusėje. Seniausias išlikęs yra didžiojo kunigaikščio (valstybės) kanceliarijos archyvas (1367–1795), 18 a. pavadintas Lietuvos Metrika. Dauguma jos dokumentų yra gaunamų ir išduodamų (siunčiamų) raštų aktavimo įrašų knygos. Įrašus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarine slavų (senoji rusų kalba), lotynų, lenkų kalba darė rašovai (dijokai), tikrino ir vizavo jų viršininkai raštininkai. Be šių įrašų, yra šiek tiek dokumentų originalų, keliolika genealoginių lentelių, žemėlapių ir planų. Išlikusių 664 knygų (622 saugomos Maskvoje) mikrofilmai saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve. Lietuvos vyriausiojo tribunolo (dokumentų nuorašų yra nuo 15 a., originalų išliko nuo 1615), Lietuvos iždo tribunolo (nuo 1640), Lietuvos dvasinio tribunolo (nuo 16 a.) ir kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centrinių įstaigų, žemės teismų (nuo 1569), pilies teismų (nuo 1555), pakamario teismų (nuo 1583) ir kitų periferinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų išlikusios archyvų dalys saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve (daugiau kaip 10 000 aktų knygų), yra dokumentų Vilniaus universiteto rankraštyne (apie 500 aktų knygų).
14 a. pabaigoje pradėjo kurtis bažnytiniai archyvai. Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi Vilniaus Romos katalikų vyskupijos dvasinės konsistorijos (dokumentai nuo 1388), Vilniaus Romos katalikų metropolijos kurijos (nuo 1468), Vilniaus stačiatikių vyskupijos (nuo 1545), Lietuvos unitų vyskupijos (nuo 1596), Vilniaus evangelikų reformatų sinodo (nuo 1429) dokumentai, Žemaičių vyskupijos (nuo 1513) archyvai. Bažnytinių archyvų fondų dalys saugomos ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos bei Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštynuose, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
15 a. atsirado bajorų, dvarų archyvai. Iš jų didžiausias Radvilų Nesvyžiaus archyvas; dauguma išlikusių jo dokumentų yra Minske (Baltarusijos centriniame valstybės istorijos archyve), dalis – Varšuvoje. Padaryta šio archyvo mikrofilmų, jie saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve; jame saugoma ir Belazarų, Čapskių, Druckių-Liubeckių, Górskių (Gurskių), Kosakovskių, Koidelių (Keudellių), Lopacińskių, Masalskių, Naryškinų, Oginskių, Platerių (Pliaterių), Radvilų, Sapiegų, Choisel-Gouafie (Suazelių-Gufjė), Tiškevičių, Zubovų ir kiti archyvai arba jų dalys. Nemaža tų archyvų dalis yra Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos (Buchoveckių, Karpių, Leńskių, Lopacińskių, Mežejevskių, Okuličių, Pilsudskių, Platerių, Radvilų, Renigerių, Römerių (Riomerių), Sapiegų, Tiškevičių), Vilniaus universiteto bibliotekos (Karpių, Radvilų, Sapiegų), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (Daugirdų, Gruževskių, Komarų, Kosakovskių, Nagórskių, Platerių) rankraštynuose, Biržų, Rokiškio, Telšių kraštotyros muziejuose, Lenkijos archyvuose ir bibliotekose. Yra dar apie 100 mažesnių dvarų archyvų likučių. Dauguma dvarų archyvų žuvo.
Po 1795 Lietuvoje ėmė kauptis Rusijos administracinių įstaigų žinybiniai archyvai. 1852 Vilniuje įkurtas Centrinis senųjų aktų knygų archyvas, jame buvo sukaupta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstaigų aktų knygos, iki 1800 buvusios Vilniaus, Gardino, Minsko gubernijose; prie jo prijungti analogiški Liublino (1887) ir Vitebsko (1903) archyvai. Jame buvo apie 25 000 aktų knygų. 1872 šio archyvo vedėjas (archyvaras) N. Gorbačevskis išleido pirmąjį Centrinio senųjų aktų archyvo katalogą; jame su turtų inventoriais nurodyta 15 628 knygos ir nemažai pavienių dokumentų. 1914 beveik visi šio archyvo seniausi dokumentai (iki 1700) buvo išgabenti į Rusiją (Liublino archyvą išsivežė lenkai, 1919 okupavę Vilnių).
Nuo 18 a. pabaigos iki 19 a. vidurio veikė Tribunolo archyvas (Lietuvos vyriausiojo tribunolo ir kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų aktų knygų saugykla).
1873 Pranciškonų bažnyčios pastate įsteigtas Bendrasis Vilniaus įstaigų archyvas (1914 apie 700 000 bylų); jame buvo surinkti 19–20 a. Vilniaus gubernijoje veikusių Rusijos administracinių įstaigų dokumentai. Analogiškas gubernijos archyvas buvo Kaune (apie 200 000 bylų).
1901 Vilniuje įsteigtas M. Muravjovo muziejaus archyvas (1914 apie 32 000 bylų). Čia buvo saugomi dokumentai (nuo 1830) apie carizmo vykdytą visuomenės ir išsivadavimo judėjimo Lietuvoje ir Baltarusijoje slopinimą; archyve buvo ir 1863 sukilimo bylos. Dalis šio archyvo dokumentų 1915 išvežta į Rusiją, o 1939 – į Baltarusiją. Abi archyvo dalis susigrąžinus, po 1945 daug bylų atiduota Baltarusijai.
Telšių apskrities archyvo pastatas (1986, fotografas Mečislovas Šilinskas; © Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka)
Kuriantis Lietuvos valstybei 1918 10 Vilniaus archyvus savo žinion perėmė Lietuvos Valstybės Taryba, įsteigusi Archyvų, bibliotekų ir muziejų komisiją. Marionetinė V. Kapsuko bolševikų vyriausybė 1919 01 ją patvirtino. Komisija pradėjo organizuoti Centrinį istorijos archyvą (įteisintas 1919 03). Lenkijai 1919 04 21 okupavus Vilnių, šis archyvas buvo pavadintas Vilniaus valstybiniu archyvu (veikė iki 1939; pagal dydį trečias to meto Lenkijos valstybėje). 1939 10 sovietų pareigūnai jį apiplėšė ir išvežė į Minską apie 645 000 vertingiausių bylų. Vilniuje dar veikė Vilniaus miesto archyvas (daugiau kaip 300 000 bylų), žinybiniai archyvai, 2 rankraštynai (Vilniaus universiteto ir Vrublevskių bibliotekos).
Nepriklausomoje Lietuvoje archyvais 1919–1921 rūpinosi Valstybės archeologijos komisija. 1920 01 Švietimo ministerija patvirtino Valstybės archeologijos komisijos įstatus, kur pirmą kartą deklaruojama privačių archyvų kaupimas ir apsauga. 1921 10 Kaune įsteigtas Centralinis valstybės archyvas. Jame buvo saugomi grąžinami iš Rusijos fondai, Kaune išlikusios gubernijos valdybos, žandarų ir kitų rusiškų įstaigų fondų dalys bei suvežti į Kauną dvarų archyvai (1940 apie 600 000 bylų).
SSRS okupavus Lietuvą (1940) archyvai buvo pertvarkyti pagal sovietų modelį, juos imta centralizuoti. 1940 08 16 LSSR Ministrų Tarybos nutarimu archyvų veiklai pradėjo vadovauti LSSR vidaus reikalų liaudies komisariato Archyvų skyrius (nuo 08 25 LSSR NKVD–MVD Archyvų skyrius). 1940 08 23 pasirašytas Archyvų įstatymas. Archyvuose buvo įkurti slaptųjų fondų skyriai. Kauno centralinis valstybės archyvas pertvarkytas ir pavadintas LSSR centriniu valstybiniu archyvu, Vilniaus valstybinis archyvas tapo jo filialu (1941 jis pertvarkytas į LSSR centrinį valstybinį archyvą, o kauniškis virto jo filialu). 1941 pradžioje pradėta kurti apskričių valstybinius archyvus. Daug problemų kėlė 1939 10 iš Vilniaus archyvų į Minską išvežtų bylų grąžinimas (1941–1943 susigrąžinta apie 95 % bylų). 1940 pabaigoje–1941 pradžioje iš Maskvos ir Leningrado buvo susigrąžinta 1914 į Rusiją išvežtų fondų dalys (daugiau kaip 30 000 bylų, 2014 senųjų aktų knygų).
Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus pastatas
Nacių okupacijos metais dalis dokumentų vėl grąžinta įstaigoms, dalis išvežta į Vokietiją. Per karą įstaigų archyvuose dingo daugiau kaip 2 mln. bylų, į Vokietiją išvežta Klaipėdos miesto archyvo dalis (senieji dokumentai; buvo Merseburge, dabar yra Berlyne – Dahleme), daugelis Lietuvos žydų archyvų.
Lietuvos centrinis valstybės archyvas
SSRS vėl okupavus Lietuvą buvo kaupiami ir tvarkomi archyvų fondai, atkurti apskričių archyvai. Nemaža bylų įstaigose sunyko, fondai tvarkyti nepakankamai kvalifikuotai. Valstybinio archyvo specialieji skyriai teikė sovietų saugumui informaciją, kuri naudota gyventojų represijoms. Atkurti apskričių archyvai 1950 tapo rajonų valstybiniais archyvais. 1960 įkurta Archyvų valdyba prie LSSR Ministrų Tarybos. Susigrąžinti 1914 ir 1939 iš Lietuvos išvežtų archyvų fondai, tačiau nemažai fondų neteisėtai perduota Baltarusijai, Rusijai, Lenkijai. 1964 vietoj rajonų ir miestų valstybinių archyvų sukùrta Centrinio valstybinio archyvo 10 filialų, saugančių sovietinio laikotarpio dokumentus. 1978 Centrinio valstybinio archyvo Kauno ir Šiaulių filialai pertvarkyti į centrinius valstybinius archyvus. Per sovietinę okupaciją daug lietuvių tautai vertingų archyvinių dokumentų, ypač iš dvarų, vienuolynų archyvų, žuvo arba dingo, buvo specialiai naikinama (permalama popieriaus fabrikuose, grobstoma).
Politinio pobūdžio archyvai (pvz., Užsienio reikalų ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Šaulių sąjungos, politinių partijų, nacių okupacinio laikotarpio įstaigų) tyrinėtojams buvo beveik neprieinami.
1988 sustiprėjus kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės ir ypač po jos paskelbimo (1990 03 11) Sovietų Sąjungos ir SSKP centrinių institucijų nurodymu joms pavaldžios institucijos ir kolaborantai dalį dokumentų iš SSRS saugumo komiteto (KGB) Lietuvos padalinio ir Partijos archyvo prie LKP Centro komiteto archyvo sunaikino, dalį išvežė į SSRS (kai kuriuos dokumentus 1992 Rusija grąžino).
1990 02 Archyvų įstatymu Lietuvos archyvai tapo teisiškai nebepriklausomi nuo SSRS institucijų. Po 1990 03 11 Lietuvos archyvai, išskyrus 2, perėjo Lietuvos Respublikos žinion; 1991 žlugus SSRS ir šie archyvai – Lietuvos visuomenės organizacijų archyvai (iki 1990 Partijos archyvas prie LKP Centro komiteto) ir KGB LSSR padalinio archyvai – tapo Lietuvos Respublikos nuosavybe.
1990 04 archyvų veiklai pradėjo vadovauti Lietuvos archyvų generalinė direkcija, 1995 02 ji pertvarkyta į Lietuvos archyvų departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nuo 2011 01 01 archyvų veiklai vadovauja Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, įkurta pertvarkius Lietuvos archyvų departamentą. Lietuvos centrinio valstybės archyvo filialai, Kauno ir Šiaulių valstybiniai archyvai 1993 05 pavadinti apygardų archyvais. Lietuvos Respublikos Seimo 1993 06 nutarimu įsteigtos Lietuvos archyvų generalinės direkcijos Ypatingos reikšmės dokumentų tvarkymo ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbo grupės (veikė iki 1996). Jos aprašė ir susistemino buvusio SSRS KGB LSSR padalinio archyvinius dokumentus. 1994 01 šis archyvas iki jo perdavimo Lietuvos archyvų generalinės direkcijos žinion pavadintas KGB archyvinių dokumentų saugykla. 1995 10 įsteigtas Lietuvos ypatingasis archyvas, kuris perėmė saugykloje buvusius dokumentus.
Šiaulių regioninio valstybės archyvo popierinių dokumentų saugykla
1995 12 priimtas naujas Archyvų įstatymas. 1996 įsteigtas Vilniaus apskrities archyvas (į jį perkelti panaikinto Švenčionių apygardos archyvo fondai) ir Tauragės apskrities archyvas, panaikintas Raseinių apygardos archyvas. 1997 Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių apygardų archyvai pavadinti apskričių archyvais, panaikintas Ukmergės apygardos archyvas (Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Utenos, Zarasų rajonų dokumentų fondai perkelti į įsteigtą Utenos apskrities archyvą, Ukmergės ir Širvintų – į Vilniaus apskrities archyvo Ukmergės filialą).
2001 prie Lietuvos centrinio valstybės archyvo prijungtas Lietuvos vaizdo ir garso archyvas, prie Lietuvos ypatingojo archyvo – Lietuvos visuomenės organizacijų archyvas, prie Lietuvos valstybės istorijos archyvo – Lietuvos centrinis metrikų archyvas, Lietuvos archyvų biblioteka (turėjo apie 115 000 spaudinių, išleistų nuo 18 a. iki šių dienų) tapo Lietuvos literatūros ir meno archyvo struktūriniu padaliniu.
2001 pabaigoje Lietuvoje veikė 16 valstybinių archyvų (3 centriniai, 3 centriniai specializuoti ir 10 apskričių), juose buvo daugiau kaip 21 000 fondų, daugiau kaip 11 mln. saugojimo vienetų (saugyklose užima apie 103 km lentynų).
2005 įsigaliojo nauja Archyvų įstatymo redakcija – Dokumentų ir archyvų įstatymas (jo nauja redakcija 2011).
Svarbus yra ir Mokslų akademijos centrinis archyvas. Lietuvos Respublikos savivaldos, valdymo institucijose, prokuratūroje, teismuose kaupiami tų įstaigų žinybiniai archyvai, jie yra valstybės nuosavybė. Juridinių ir fizinių asmenų archyvai yra tų asmenų nuosavybė.
1
Vilniaus regioninio valstybės archyvo Utenos filialo pastatas
2017 01 01 dalis apskričių archyvų tapo regioniniais valstybės archyvais, kiti – tų archyvų filialais. Lietuvos valstybinę archyvų sistemą sudaro (2021) Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba ir 9 valstybės archyvai (iš jų – 4 regioniniai archyvai su filialais): Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos valstybės naujasis archyvas, Lietuvos ypatingasis archyvas, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Vilniaus regioninis valstybės archyvas (turi filialą Utenoje), Kauno regioninis valstybės archyvas (turi filialus Alytuje ir Marijampolėje), Klaipėdos regioninis valstybės archyvas (turi filialus Tauragėje ir Telšiuose), Šiaulių regioninis valstybės archyvas (turi filialą Panevėžyje).
2018 valstybės archyvuose buvo saugomi 10 742 939 dokumentai, iš jų – 10 274 69 dokumentai popieriuje, 9549 kino dokumentai, 417 229 nuotraukos, 25 157 garso dokumentai, 5928 vaizdo dokumentai, 8853 mikrofilmai.
2019 valstybės archyvuose buvo saugomi 10 800 333 dokumentai, iš jų – 10 322 778 dokumentai popieriuje, 9644 kino dokumentai, 25 422 nuotraukos, 25 455 garso dokumentai, 6194 vaizdo dokumentai, 232 elektroniniai dokumentai, 8853 mikrofilmai. Per metus archyvuose apsilankė 32 529 dokumentų skaitytojai.
2023 pradžioje valstybės archyvuose buvo saugomi 10 956 003 dokumentai, iš jų – 10 432 163 dokumentai popieriuje, 10 081 kino dokumentas, 460 016 nuotraukų, 26 452 garso dokumentai, 7675 vaizdo dokumentai, 698 elektroniniai dokumentai, 8700 mikrofilmai. Iš saugomų dokumentų suskaitmeninti 744 124. 2022 archyvuose apsilankė 19 07ai dokumentų skaitytojų.
Be valstybės archyvų, kiekviena savivaldybė bei valstybės institucija ir įstaiga turi administracinius padalinius, kuriuose kaupiamas šios institucijos ar įstaigos archyvas. Juridinių ir fizinių asmenų archyvai yra tų asmenų nuosavybė.
Visų Lietuvos archyvų veiklą reguliuoja ir tvarko Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba.
Veikia visuomeninės archyvų organizacijos: Archyvarų asociacija (įkurta 2008; vienija archyvarus, dokumentų vadybininkus, istorikus, kraštotyrininkus bei visus kitus asmenis) ir Archyvų taryba prie Lietuvos kultūros ministerijos (įkurta 2011; pataria kultūros ministrui).
Už nepriekaištingą darbą, išskirtinius nuopelnus Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos bei valstybės archyvų tarnautojai ir darbuotojai apdovanojami Archyvaro garbės ženklu.
Lietuvai reikšmingi užsienio archyvai
Iš užsienio archyvų Lietuvos mokslui reikšmingi Maskvoje esantys Rusijos centrinis valstybinis senųjų aktų archyvas (čia tebėra negrąžinta Lietuvos Metrika), Rusijos centrinis valstybinis karo istorijos archyvas, Rusijos valstybinis socialinės politinės istorijos, Rusijos valstybinis naujosios istorijos archyvas, Sankt Peterburge – Rusijos valstybinis istorijos archyvas, t. p. Lenkijos (pvz., Vyriausiasis senųjų aktų archyvas), Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos (Rygos istorijos archyvas), Stokholmo, Vokietijos archyvai.
Lietuvos istorijai reikšmingų archyvalijų yra Vatikano apaštališkajame archyve, Prancūzijos nacionaliniame archyve.
Dauguma Mažosios Lietuvos istorijos senųjų dokumentų buvo saugoma Prūsijos slaptajame valstybiniame archyve Karaliaučiuje, kuris per karą buvo išvežtas į Vokietiją (jis dabar saugomas Berlyne – Dahleme).
Amerikos lietuvių kultūros archyvas (ALKA) yra Jungtinėse Amerikos Valstijose.
L: Lietuvos TSR valstybinių archyvų fondo trumpas žinynas Sąsiuviniai 1–14 Vilnius 1974–1989; Lietuvos TSR centrinio valstybinio archyvo Kaune fondų žinynas Kaunas 1986; Lietuvos archyvai Sąsiuviniai 1–14 Vilnius 1988–2001; Lietuvos centrinio valstybinio istorijos archyvo fondų žinynas t. 1 Vilnius 1990; Šiaulių apygardos archyvo fondų žinynas Vilnius 1994; Sapiegų giminės dokumentai: Fondo aprašas f. nr. 1292 Vilnius 1995; Lietuvos literatūros ir meno archyvo institucijų fondo žinynas Vilnius 1995; Komunistinių organizacijų fondų žinynas Vilnius 1996.
1532
1483
2271