aristokrãtija (gr. aristokratia < aristos – geriausias + kratos – valdžia), valstybės valdymo forma, kai valdžia priklauso privilegijuotam visuomenės sluoksniui. Aristokratija motyvuojama tuo, kad visuomenės dauguma esanti politiškai nevisavertė, todėl ją turi valdyti elitas.
Antikos laikais aristokratija buvo laikoma geriausia valstybės valdymo forma (Aristotelis ją laikė idealia), priešinga timokratijai (šiurkščių priemonių valdžiai). Aristokratija vyravo daugelyje Graikijos polių, respublikos laikų Romoje. Žymiausios aristokratinės valstybės: Sparta, Roma, Kartagina (4–1 amžiuje prieš Kristų), Venecija, Naugardas, Pskovas (viduriniais amžiais). Aristokratijos įvairių aukščiausių valdžios institucijų sudėtis, sudarymo tvarka ir jų tarpusavio santykiai buvo skirtingi. Pvz., Spartoje visą valdžią turėjo 2 karaliai ir seniūnų taryba, Romoje – konsulai ir senatas (narius skyrė cenzorius iš aukštų pareigūnų ir kilmingųjų šeimų).
Aristokratijos elementų gali turėti ir kitos valstybės valdymo formos – monarchija, respublika: kartu su monarchu, liaudies atstovais valstybės valdyme dalyvauja institucija, sudaryta turto, kilmės pagrindu (pvz., 15 amžiaus viduryje–16 amžiaus viduryje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Taryba).