árka (lot. arcus – lankas), lanko pavidalo kreivinė konstrukcija, galais atremta į atramas.
arkų rūšys: a – segmentinė, b – pusapskritė, c – pasaginė, d – smailioji, e – elipsinė, f – Tudorų, g – trilapė, h – pleištinė
Arką sudaro (1 pav.): raktas (viršūnės akcentas), kakta (2 šoninės plokštumos), nugara (viršutinė išgaubta dalis), pėda (atrama), gomurys (apatinė įgaubta dalis), viršūnė (aukščiausia gomurio vieta). Plokštė ar akmuo, į kurį remiasi arka, vadinama impostu. Arkos parametrai yra jos plotis (atstumas tarp pėdų vidinių taškų), aukštis (atstumas nuo pėdos linijos iki aukščiausio gomurio taško), storis (atstumas tarp kaktų). Pagal formą arka būna (2 pav.): elipsinė, pusapskritė, segmentinė, pasaginė, pleištinė, biforinė, trilapė, smailioji, Tudorų, parabolinė, banguotoji, karpytoji ir kita, pagal paskirtį – konstrukcinė ir dekoratyvinė. Konstrukcinė arka laiko vertikalią apkrovą ir perkelia ją į atramas. Jomis perdengiamos sienų angos, tarpai tarp kolonų, stulpų, piliorių ar kitų atramų, jos laiko skliautus (ramstinė arka), kevalus, tiltus, sustiprina sienas. Kelių arkų eilė sudaro arkadą. Dekoratyvinės arkos ar jų eilė (arkatūra) puošia pastato fasadą, interjerą. Arka mūrijama iš pleišto formos akmenų, plytų, daroma iš gelžbetonio, metalo, medienos, dekoratyvinė – iš tinko, stiuko.
arkos dalys ir parametrai: 1 – raktas, 2 – kakta, 3 – nugara, 4 – pėda, 5 – plotis, 6 – aukštis, 7 – gomurys, 8 – viršūnė
Atsirado senovės Romos architektūroje (triumfo arkos, t. p. tiltuose, akvedukuose), ypač paplito nuo vidurinių amžių. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje anksčiausiai (13–14 a.) atsirado segmentinių, pusapskričių, smailiųjų arkų (Krevo, Lydos, Kauno, Medininkų pilyse). Gotikos architektūroje dominavo smailiosios, pleištinės arkos (Šv. Onos, Bernardinų bažnyčios Vilniuje, 16 a.; Perkūno namų Kaune, 16 a.), renesanso architektūroje – pusapskritės, elipsinės arkos (Vilniaus universiteto Alumnato, 16 a.), baroko architektūroje – banguotosios ir karpytosios (Kauno benediktinių, Vilniaus bazilijonų vienuolynų vartų, 18 a.), neostiliuose – visų formų, iš jų – pasaginės, trilapės (namo Vilniuje, M. Valančiaus gatvėje 3, 1903; Musninkų bažnyčios, 1856).
Raudonojo forto ansamblio Agroje Audiencijų salės interjero fragmentas
1577