árklas, vienadantis žemės arimo ir purenimo įrankis. Juo žemė verčiama į abi puses (vaga neapverčiama). Naudotas daugelyje kraštų, ypač Vakarų ir Pietų Europoje. Arklo ranktūriai su rankenomis daryti iš dviejų pušies šaknų ar medžio dvišakumo. Prie ragočiaus tvirtindavo jaučių jungą ar dvi ienas (arkliui), netoli rankenų į grąžulą įtaisydavo išarą, kurios apačioje buvo geležinis ar medinis (apkaltas skarda) noragas. Senovinio medinio arklo dalis, rasta Šventosios gyvenvietėje (dabar Palangos dalis), datuojama 2 tūkstantmečiu prieš Kristų – vienas ankstyviausių arklų Europoje. Geležinių noragų (kastuvėlio formos) rasta Šveicarijos pilkapyje (Lenkijoje, netoli Suvalkų) 2–3 amžiaus kape. Nuo 7–8 amžiaus pradėti naudoti liežuvėlio formos pasmailintu galu noragai ypač paplito 2 tūkstantmečio pradžioje. Lietuvoje būdingiausias šios formos noragas rastas Maišiagalos piliakalnyje. 19 amžiuje arklą pakeitė geležinis vagotuvas. Iki 20 amžiaus pradžios arklas dar naudotas lengvai žemei arti ir šakniavaisiams apkaupti.

dviejų jaučių traukiamas arklas: 1 – ragočius, 2 – rankenos, 3 – išara, 4 – noragas, 5 – jungas, 6 – jungo lanketas

2691

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką