chačkarai prie Noravanko vienuolyno Armėnijoje

Armnijos dail

Iš paleolito išliko uolų piešinių (seniausi iš Chosrovo draustinio, aštuntas tūkstantmetis prieš Kristų). Ketvirtame–trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų išplito keramika: buitiniai reikmenys, aukurai jaučio pavidalo kojelėmis, gyvulių, motinystę simbolizuojančios moterų figūrėlės. Bronzos amžiaus viduryje atsirado spalvotoji keramika, dirbta daug juodosios keramikos. Išliko žmogaus pavidalo statulų (Mecamoro šventykla), altoriaus molinių lentelių su išraižytais kalendoriniais simboliais, žalvarinių (Lčašeno, Artiko radiniai), spalvotosios šlifuotos keramikos dirbinių. Antro tūkstantmečio pabaigoje–pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje atsirado višapai (skulptūros, susijusios su vandens, vaisingumo ir derlingumo kultais). 9–7 a. pr. Kr. Urartu menas pasižymėjo dirbinių įvairumu, monumentalių freskų gausumu (Karmir Bluras, Arin Berdas). 6–4 a. pr. Kr. buvo tęsiamos Urartu tradicijos, pasireiškė ir Achaimenidų meno poveikis.

Helenizmo laikotarpiu plėtoti amatai, sukurta daug skulptūrų (Nemruto kalno kompleksas, 1 a. pr. Kr.), turinčių helenizmo ir vietos dailės bruožų (dauguma skulptūrų sunaikinta 301 priėmus krikščionybę). Išliko helenistinių monetų, juvelyrinių, stiklo dirbinių, keramikos, freskų (fragmentai iš 5 a.), mozaikų (Garni ansamblio pirties, 3 a.). 6–13 a. armėnų dailėje pynėsi hetitų, chaldėjų, Mesopotamijos senųjų kultūrų apraiškos, ji buvo Persijos, Artimųjų Rytų krikščioniškojo ir ankstyvųjų viduramžių Europos meno jungiamoji grandis. Viduramžiais bažnyčios ir vienuolynai buvo puošiami ornamentiniais ir siužetiniais bareljefais, horeljefais, statulomis. 4–7 a., be medinių, imta statyti ir akmeninius kryžius (dėl puošybos palmetėmis praminti sparnuotaisiais); 9 a. juos išstūmė chačkarai. 5–7 a. susiklostė kelios skulptūros mokyklos: Airarato (dabartinėje Turkijoje; skulptūros buvo paveiktos ikikrikščioniškojo meno), Tašyro ir Arcacho (skulptūrose ryški Persijos ir Bizantijos taikomosios dekoratyvinės dailės įtaka, jos smulkiai ornamentuotos, statiškos, simetriškos), Siuniko (skulptūrose gausu simbolikos, heraldinių elementų; Sisavano bažnyčios horeljefai, 7 a.), Vaspurakano (Ahtamaros reljefai), Ani (vadinamojo tapybiškojo stiliaus karaliaus Gagiko I statula), Airarato (Hohvanavanko skulptūros), Vajocdzoro europietiškos stilistikos kūriniai Noravanke, Spitakavore, Areni. Vėlyvaisiais viduramžiais skulptūrų regioniniai skirtumai išnyko. 7 a. pradžioje atsirado armėnų menotyros užuomazgų (V. Kertoho veikalas Apie vaizdavimą 604–607).

ritonas iš Vakarų Armėnijos (sidabras, 5–4 a. pr. Kr.)

989 metų Ečmiadzino evangelijos įdėklas

Viduramžiais paplito sienų tapyba (Šv. Kryžiaus bažnyčios Ahtamaros saloje, Šv. Petro ir Povilo Tateve bažnyčios freskos, 10 a.); atsirado pasaulietinės tematikos kompozicijų (medžioklės vaizdai Ahtamaros rūmuose). Ypač klestėjo miniatiūrų tapyba. Iš 6–7 a. išliko keturios seniausios miniatiūros (įrištos į vėlesnę Ečmiadzino evangeliją). 9–11 a. miniatiūros dvejopos: profesionalios (didelio formato, paauksuotos, ornamentuotos; Karalienės Mlkė evangelija prieš 862, Mohni evangelija 11 a.) arba mėgėjiškos, primityvios (schemiškos, plokštuminės, ritmiškų linijų; Tarono (?) evangelija 1038). Ypač meniškos 11 a. antros pusės–13 a. Ani (dabartinėje Turkijoje) miniatiūros mokyklos evangelijos; jų dekoro motyvai būdingi Artimųjų Rytų ir bizantiškajam menui. Šios mokyklos meistrai: Markare, Ignatiosas, Horomosci Grigoras (visi 13 amžius).

evangelijos miniatiūra Kristaus krikštas (Kilikijos miniatiūros mokykla, 1287, Matenadaranas Jerevane)

12–13 a. išgarsėjo Kilikijos miniatiūros mokykla (miniatiūros priskiriamos vadinamajam armėniškajam protorenesansui); žymiausias kūrėjas Torosas Roslinas. Po 1320 įvairias miniatiūrų formas išpopuliarino Sarkisas Picakas. 13–14 a. garsiausios buvo Gladzoro (dailininkai Momikas, Torosas Taronaci, Avakas), Vaspurakano (dailininkas Stepanosas), Tatevo miniatiūros mokyklos. Armėnijai netekus valstybingumo miniatiūrų tapyba nuo 14 a. antros pusės buvo plėtojama išeivijoje – Italijoje, Kryme (dailininkai Grigoras Sukiasiancas, 14 a., Nateras, jo sūnus Avetisas, m. 1381, rėmėsi pavyzdžiais iš Kilikijos), Persijoje (dailininkas Hakopas Džuhajeci, 16 a. vidurys–17 a. pradžia), Konstantinopolyje. Išplitus spausdintoms knygoms 17 a. miniatiūrų tapyba sunyko.

Viduramžių Armėnijos taikomojoje dekoratyvinėje dailėje vyravo knygų apipavidalinimas (iki 19 a.). Išliko tauriųjų metalų, dramblio kaulo, medžio knygų įdėklų, papuoštų inkrustuotais, raižytais, kalstytais ornamentais (Ečmiadzino evangelijos įdėklas iš dramblio kaulo, 6 a.), daug auksakalystės dirbinių (relikvijoriai, tiaros, karūnos). Ypač buvo populiarūs brangiųjų metalų ir akmenų, raižyti medžio dirbiniai (Mušo Šv. Apaštalų bažnyčios durys, 1134; rusų carui Aleksejui Michailovičiui armėnų pirklių dovanotas armėnų meistrų darbo sostas, 17 amžius). Austa vilnos, šilko, brokato audiniai, kilimai ir karpetai (lygaus paviršiaus kilimai; seniausias iš 1602), siužetinėmis kompozicijomis siuvinėti liturginiai drabužiai ir reikmenys. Plito įspaudine ir sgrafito technika puošta keramika. Svarbiausi centrai – Dvinas ir Ani. 17–18 a. Kutinoje (dabartinė Vakarų Turkija) gaminta fajansiniai indai, keraminės plytelės.

Skulptūroje iki 18 a. vyravo dekoratyviniai reljefai. 17–18 a. Armėnijos tapyboje ir grafikoje sąlygines formas keitė realistinės, išryškėjo rytietiško dekoratyvumo bruožai (Ečmiadzino katedros freskos, 17 a. pabaiga–18 a. pradžia). Armėnų išeivija (Venecijoje, Konstantinopolyje, Naujojoje Džulfoje, Madrase) plėtojo portretų, buitinių kompozicijų, freskų tapybą, knygų grafikai turėjo įtakos Vakarų Europos dailė (1666 Amsterdame išspausdinta Biblija armėnų kalba su 160 raižinių). Meniškumu ypač pasižymėjo Naujosios Džulfos mokyklos (Persija) tapytojo ir grafiko Minaso (17 a.) bei tapytojo B. Saltanovo (tikr. A. Saltanianas; m. 1703) kūryba. 17–18. a. armėnų dailininkai kūrė Konstantinopolyje (Grigoras Marzvaneci), Jeruzalėje, Kaire (Hovanesas), Turkijoje (dailininkų Manase šeima – molbertinės tapybos Turkijoje pradininkai), Gruzijoje (dailininkų Hovnatanianų šeima).

19 a. ypač reikšmingi H. Hovnataniano (1806–81) portretai, kuriuose dekoratyvumas derinamas su psichologizmu, buitinio žanro pradininko S. Nersesiano kompozicijos. Romantizmui plisti didelę reikšmę turėjo I. Aivazovskio (tikr. H. Aivazianas) kūryba, realistinio peizažo žanrą plėtojo G. Bašindžagianas. Moderno ir simbolizmo bruožų turi V. Surenianco (pirmasis armėnų scenografas) istorinės tematikos kompozicijos. Tapytojo J. Tatevosiano (1870–1936) religinės tematikos kūriniuose esama simbolizmo apraiškų, peizažuose – impresionizmo. Ryškiausias simbolistas – H. Pušmanas (1877–1966). Rusijoje simbolistiniais kūriniais išgarsėjo M. Sarianas. 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje armėnų skulptūrai turėjo įtakos italų akademizmas (J. Voskanas, 1855–1914). Tautinės tematikos kūrinių sukūrė A. Ter‑Marukianas.

E. Kočar. Mergina su obuoliu (aliejus, 1926)

H. Hovnatanian. N. Teumian portretas (aliejus, 19 a. 5 dešimtmetis, Armėnijos paveikslų galerija Jerevane)

1917–20 dalis Rusijos armėnų dailininkų emigravo į užsienį, kiti (M. Sarianas, H. Kodžojanas, P. Terlemezianas, A. Urartu, 1899–1974) po 1920 parvyko į Armėniją. Naujosios dailės mokyklos formavimuisi didelę reikšmę turėjo M. Sariano kūryba. 1932 įkurta Armėnijos SSR dailininkų sąjunga. Imta diegti menininkų kūrybą varžantis socialistinio realizmo metodas.

H. Hakopian. Peizažas (aliejus, 1970, Armėnijos šiuolaikinio meno muziejus Jerevane)

Nuo 6 dešimtmečio pabaigos vėl sustiprėjo psichologizmas (H. Ananikianas, 1919–77), atsirado tautinių motyvų (H. Karalianas, 1897–1981, M. Aslamazian, V. Elibekianas, 1910–94), modernistinės dailės apraiškų (A. Bažbeuk-Melikianas, reemigrantai H. Galencas, 1910–67, H. Hakopianas). Vienas ryškiausių 20 a. vidurio armėnų dailininkų M. Avetisianas savitai tęsė M. Sariano ryškaus kolorito tapybos tradiciją. G. Chandžianas sukūrė istorinės tematikos grafikos kūrinių, monumentalių siužetinių gobelenų. Kiti žymesni dailininkai: M. Petrosianas (g. 1936), G. Elibekianas (g. 1936), R. Elibekianas, K. Abovianas (g. 1937), R. Abovianas (g. 1948), G. Chačaturian (g. 1942), K. Mkrtčianas (g. 1951).

20 a. 3 dešimtmetyje armėnų (kaip ir visos SSRS) skulptūra įgavo monumentalų pobūdį. Sukurta daug portretinių skulptūrų, paminklų (S. Stepanianas, A. Sarkisianas, A. Urartu), vėliau (nuo 6 dešimtmečio pabaigos) – monumentų (E. Kočaras, S. Baghdasarianas, H. Čiubarianas, A. Harutiunianas, g. 1928). Įvairėjo temos, žanrai; plastiški ir raiškūs N. Nikohosiano (g. 1918), C. Iskandariano (g. 1923), S. Nazariano (g. 1929), L. Tokmadžiano (g. 1937), A. Širazo (g. 1941) kūriniai. 7–8 dešimtmetyje dekoratyvinių etnografinių motyvų keraminių skulptūrų ir panò sukūrė H. Simonian (g. 1916), 8–9 dešimtmetyje įvairios technikos ir modernistinės raiškos skulptūrų – G. Bahumianas (g. 1947), G. Baghdasarianas (g. 1949), B. Sarkisianas (g. 1951).

Gausi armėnų išeivijos dailininkų kūryba, daugelis jų kūrinių saugoma Armėnijos muziejuose. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Prancūzijoje kūrė tapytojas Z. Zakarianas (1849–1923), grafikas E. Šahinas (1874–1947), skulptoriai H. Giurdžianas, D. Kamsarahan (g. 1908), 20 a. antroje pusėje – grafikas, scenografas Garzou (tikr. G. Zulumianas), tapytojai Žansemas (tikr. H. Semerdžianas, g. 1920), A. Perperianas (g. 1923), Šartas (tikr. S. Harutiunianas, g. 1927), skulptorė K. Dakarian. Daugeliui jų būdinga polinkis į romantizmą ir modernistinius bandymus. Italijoje kūrė neorealistas G. Šldianas (g. 1900), siurrealistas L. Minasianas (g. 1905), skulptorė N. Zarian (g. 1917). Nuo 20 a. 2 dešimtmečio Jungtinėse Amerikos Valstijose į išeivijos kultūrinį gyvenimą įsitraukė H. Pušmanas (tikr. H. Pušmanianas, 1877–1966). Jungtinėse Amerikos Valstijose kūrė vienas abstrakčiojo ekspresionizmo pradininkų A. Gorky (tikr. V. Adojanas), skulptorius, tapytojas Ch. Ter Harutianas (g. 1909).

H. Giurdžian. Aktorė H. Paskar (terakota, 1933, Armėnijos paveikslų galerija Jerevane)

Iki 1960 buvo aktyvūs Egipto armėnų dailininkai: karikatūristas ir dramaturgas A. Saruchanas (1898–1977), dailininkas A. Zorianas (1905–70), grafikas, tapytojas, menotyrininkas O. Avetisianas (1898–1974). Sena ir gausi Libano armėnų išeivija; kūrė tapytojas, grafikas P. Kirakosianas (1926–93). Po 8 dešimtmetyje čia prasidėjusio pilietinio karo daug armėnų dailininkų išvyko į Prancūziją, Jungtines Amerikos Valstijas ir kitas šalis. Rumunijoje 20 a. pirmoje pusėje susiklosčiusios realistinės dailės mokyklos vienas pradininkų buvo G. Džampakčianas (1889–1962); kiti dailininkai: B. Vartanianas (g. 1897), A. Haribianas (g. 1911), peizažistas H. Avakianas (g. 1900). Kitose šalyse kūrė ar kuria dailininkai M. Sarkisovas (1882–1947; Šveicarija), N. Unanianas (g. 1920, Urugvajus) ir kiti. Lietuvoje gyvena ir kuria drabužių dizaineris S. Gandžumianas (g. 1962), tapytojai T. Juchanianas (g. 1965), A. Babayanas. Išeivijos dailininkų kūrybą propagavo ar propaguoja Ani draugija (1926–30), Laisvųjų armėnų menininkų sąjunga (nuo 1931), Toroso Roslino draugija (nuo 1968; visos Paryžiuje), Amerikos armėnų menininkų sąjunga (įkurta 1975); nuo 1950 Paryžiuje veikia armėnų meno muziejus, nuo 1955 Alepe (Sirija) veikė armėnų įkurta dailės mokymo įstaiga – M. Sariano akademija.

2315

L. Tokmadžian. Elegija (marmuras, 1973, Armėnijos šiuolaikinio meno muziejus Jerevane)

R. Simonian. Mergaitė iš Vano (šamotas, 1975, Jerevanas)

L: N. Stepanian Iskusstvo Armenii Moskva 1989; Armianskaja rukopisnaja kniga VI–XIV vekov / Matenadaran t. 1 Moskva 1991.

Armėnijos kultūra

Armėnija

Armėnijos gamta

Armėnijos gyventojai

Armėnijos konstitucinė santvarka

Armėnijos partijos ir profsąjungos

Armėnijos ginkluotosios pajėgos

Armėnijos ūkis

Armėnijos istorija

Armėnijos santykiai su Lietuva

Armėnijos švietimas

Armėnijos literatūra

Armėnijos architektūra

Armėnijos muzika

Armėnijos choreografija

Armėnijos teatras

Armėnijos kinas

Armėnijos žiniasklaida

Armėnijos lietuviai

Armėnijos pasaulio paveldo paminklai

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką