Armnijos literatūrà. Literatūra kuriama armėnų kalba.
Tautosaka
Armėnų tautosakai turėjo įtakos senųjų gretimų (Egipto, Babilonijos, Hetitų, Asirijos, Urartu, Graikijos, Persijos) kultūrų rašytinė ir žodinė literatūra. 5 amžiaus raštijos paminkluose armėnų kalba užfiksuota nemaža mitinių ir istorinių epų (apie legendinio armėnų tautos protėvio Haiko kovą su Babilonijos valdovu Belu, karaliaus Aros Gražiojo kovą su Babilonijos karaliene Šamirama – Semiramide, karaliaus Aršako vedybas, karą su persais ir kitų). 7–10 amžiuje, kovų su arabais laikotarpiu, buvo sukurtas garsiausias tautinių epų ciklas Sasuniečiai, užrašyta liaudies dainų, padavimų, patarlių. 10 amžiuje užrašyta klajūnų dainų (antunų), meilės dainų (hairenų). Nuosekliai rinkti tautosaką pradėta 19 amžiaus pradžioje (H. Ališanas, Ch. Abovianas).
Seniausi raštijos paminklai
Seniausias Armėnijos literatūros paminklas – dantiraščiai, išlikę iš Urartu valstybės laikų. Istoriniuose šaltiniuose yra žinių apie ikikrikščioniškųjų laikų religinę poeziją, istoriografijos veikalus. Senovės graikų istoriko Plutarcho liudijimu, 1 amžiuje prieš Kristų armėnų karalius Artavazdas II, sekdamas graikų literatūra, kūręs tragedijas graikų kalba. 301 metais įvedus krikščionybę helenistinė armėnų kultūra buvo sunaikinta. Plito religinė senoji literatūra graikų ir sirų kalbomis. Apie 405 metus Mesropas Maštocas sukūrė armėnų abėcėlę. 5 amžius laikomas senosios armėnų literatūros, rašytos senąja armėnų kalba – grabaru, klestėjimo laikotarpiu (vadinamasis aukso amžius). Į senąją armėnų kalbą išversta daug teologijos, filosofijos veikalų, religinių giesmių, 425 metais – Biblija. Originalių istoriografijos ir hagiografijos veikalų parašė Agatangehosas, Koriunas, Pavstosas Buzandas, Jehiše, Movsesas Chorenaci, religinių eilėraščių ir giesmių sukūrė Mesropas Maštocas, Sahakas Partevas ir kiti. Reikšmingi Jezniko Kohbaci poleminis teologijos veikalas Prieš klaidingus tikėjimus, Hovhaneso Mandakuni pamokslų rinkinys. 6 amžiuje Armėnijai netekus valstybingumo ir arabų priespaudos metu plėtojosi religinė literatūra (pamokymai, pamokslai), parašyta filosofijos veikalų (D. Anhachtas), giesmių (Komitasas Ahceci, Stepanosas Siuneci).
Ankstyvoji grožinė literatūra
7 amžiuje Davtakas Kertohas sukūrė vieną pirmųjų pasaulietinio turinio grožinių kūrinių – lyrinį eilėraštį Rauda. Vertingų istoriografijos darbų parašė Sebeosas, Hovhanas Mamikonianas, Movsesas Kahankatvaci, Hevondas. Išversta (iš senosios graikų kalbos) daug antikinės ir krikščioniškosios filosofijos veikalų (Aristotelio, Platono, Filono Aleksandriečio, Eusebijo Cezarėjiečio, Jono Auksaburnio), Dionisijo Trakiečio gramatika. 9 amžiuje atsikūrus nepriklausomai Armėnijos karalystei susidarė prielaidos formuotis pasaulietinei grožinei literatūrai. Žymiausias 10–11 amžiaus poetas – Grigoras Narekaci, armėnų literatūros atnaujintojas. Ėmė formuotis armėnų bendrinė vidurinė kalba. Ja rašė istorikai Tovma Arcruni, katolikas Hovhanesas Drastakertci, Stepanosas Asohikas. Aristakeso Lastiverci Armėnijos istorijoje gausu lyrinės prozos intarpų (apie turkų seldžiukų užgrobtos Armėnijos likimą, Ani karalystės žlugimą).
12–16 a. literatūra
12 amžiuje iškilus Kilikijos armėnų valstybei prasidėjo armėnų kultūros ir literatūros pakilimo laikotarpis (vadinamasis sidabro amžius). Žymiausi šio meto kūrėjai – poetai Nersesas Šnorhali, Grigoras Magistrosas, Hovhanesas Sarkavazas, Grigoras Tha, Nersesas Lambronaci (1153–98), pasakėtininkai Mchitaras Gošas ir Vardanas Aigekci. Hovhanesas Jerznkaci (1230–93) parašė eilėraščių ir gramatiką, įtvirtinusią (greta grabaro) bendrinę vidurinę kalbą. 13–14 amžiaus žymiausi poetai – Frikas ir Konstantinas Jerznkaci, kūrę filosofinę ir meilės lyriką, 15–16 amžiaus – katolikas Hovhanesas Tlkuranci (1450–1535), Grigoras Ahtamarci (1480–1580). 16 amžiuje poetas Nahapetas Kučakas parašė meilės, filosofinių, klajonių ir tėvynės ilgesio tematikos eilėraščių, įtvirtino haireno žanrą. Pirmosios armėnų knygos buvo išspausdintos 1512–13 Venecijoje.
17–18 a. literatūra
17 amžiuje vertimų iš Vakarų Europos kalbų paskelbė S. Lehaci, G. Palateci ir kiti. 17–18 amžiuje iškilo poetai M. Siuneci, Nahašas Hovnatanas, Bahdasaras Dpiras, P. Hapanci. Žymiausias 18 amžiaus poetas – Sajat Nova; jo kūriniai populiarūs ir dabartiniais laikais. Svarbūs kultūros ir raštijos centrai buvo vienuolynai Vaharšapate, Jerevane (Rytų Armėnija), Karine, Sebastijoje (Vakarų Armėnija); čia sukurta daugiausia religinės ir švietėjiško pobūdžio literatūros.
Tautinio atgimimo laikotarpio literatūra (18 a.)
Naujas armėnų literatūros raidos etapas susijęs su tautiniu atgimimu ir kultūros plėtote. 18 amžiuje Venecijoje įsikūrusi vienuolių mchitariečių kongregacija kaupė armėnų senosios raštijos paminklus (istorijos, filosofijos, teologijos veikalus, grožinius kūrinius), juos tyrė, vertė į kitas kalbas. Vienuoliai parašė mokslo darbų, grožinių kūrinių, sukūrė naują grabaro variantą, kuris literatūroje buvo vartojamas iki 19 amžiaus vidurio. Šia kalba rašė žymiausias poetas klasicistas A. Bagratuni (1790–1866). Armėnų literatūra, veikiama tautinio atgimimo idėjų, plėtojosi armėnų kolonijose Konstantinopolyje (dabar Stambulas), Izmire, Naujojoje Džulfoje (Iranas), Madrase, Kalkutoje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Naujojoje Nachičevanėje (prie Dono; didžiausia armėnų kolonija Rusijoje), Tbilisyje. 17 amžiaus pabaigoje–18 amžiuje daugėjo bandymų rašyti bendrine kalba (ašcharabaru), artima šnekamajai kalbai.
Romantizmas ir realizmas (19 a.)
19 amžiuje armėnų literatūrai turėjo įtakos Vakarų Europos (daugiausia vokiečių ir prancūzų) bei rusų kultūra ir literatūra. Reikšmingų kūrinių parašė Ch. Abovianas, pirmojo armėnų romano autorius, H. Ališanas, kūręs patriotinio ir didaktinio pobūdžio poeziją ir prozą. Jų kūryboje ryšku romantizmo bruožai. Tautinės patriotinės tematikos eilėraščių ir dramų parašė M. Pešiktašlianas (1828–68), R. Patkanianas, poezijos kūrinių – P. Durianas (1851–72). Plėtojosi romantinė proza, susiformavo istorinio romano žanras (Rafi).
Realizmą propagavo rašytojai ir literatūros kritikai S. Nazarianas, Maskvoje 1858–64 leidęs literatūros žurnalą Hiusisaphail, ir M. Nalbandianas (1829–66). H. Ahajano (1840–1911) ir P. Prošiano romanams būdinga kaimo buities vaizdai, socialinė problematika, didaktika. G. Sundukiano dramose ryšku realizmo bruožai. H. Paronianas sukūrė satyrinės prozos kūrinių ir komedijų. 19 amžiaus pabaigoje armėnų literatūroje įsivyravo realizmas. A. Širvanzadė parašė romanų, Nar Dosas – apysakų (jose yra psichologizmo apraiškų), G. Zohrabas – novelių. Lyrinių ir filosofinių eilėraščių bei poemų sukūrė H. Tumanianas ir A. Isahakianas. Subtiliu lyrizmu pasižymi V. Teriano poezija.
20 a. 1 pusės literatūra
Vakarų Armėnijos poetų Siamanto, D. Varužano, M. Mecarenco kūryboje ryšku Vakarų Europos modernizmo įtaka. Per Turkijos valdžios 1915–16 Vakarų Armėnijoje vykdytą genocidą buvo sunaikinti kultūros židiniai, nužudyta daug rašytojų (Siamanto, D. Varužanas, R. Sevakas, 1885–1915, R. Zardarianas, 1874–1915, G. Zohrabas). Armėnų išeiviai apsigyveno Libane, Egipte, Sirijoje, Irane, Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse. Žymiausi armėnų išeivijos rašytojai – satyrikas J. Otianas (1869–1926), poetai V. Tekejanas (1878–1945), M. Manušianas (1906–44), prozininkai K. Zarianas (1885–1965), Hamastehas (1895–1966), Vahe Haikas (1902–84), dramaturgas L. Šantas (1869–1951). Jų kūryboje vyrauja praeities nostalgijos ir išeivijos gyvenimo temos.
Rytų Armėnijoje įkūrus sovietų valdžią nemaža rašytojų stalininių represijų metu buvo nužudyta (J. Čarencas, V. Totovencas, A. Bakuncas), ištremta (G. Mahari, M. Armenas, 1906–72).
Per II pasaulinį karą išleista istorinės patriotinės tematikos kūrinių: D. Demirčiano ir S. Zoriano (1889–67) istorinių romanų, N. Zariano (1900–69) poemų, H. Širazo eilėraščių ir poemų. Po karo vyravo sovietų ideologiją propaguojantys prozos kūriniai, sukurti socialistinio realizmo metodu, politiškai angažuota poezija.
20 a. pabaigos–21 a. pradžios literatūra
Literatūra atgijo tik septintajame dešimtmetyje: pasidarė įvairesnė tematika, plėtojosi žanrai, sustiprėjo psichologiškumas, sąlygiškumas. Iškilo poetai M. Markarian (g. 1915), H. Sahianas, G. Eminas, S. Kaputikian, V. Davtianas (g. 1922). P. Sevakas atnaujino poezijos tematiką, įtvirtino joje verlibrą. H. Kočaras (1910–65), S. Chanzadianas atgaivino istorinio romano žanrą. Reikšmingų prozos kūrinių, memuarų parašė iš tremties grįžę G. Mahari ir M. Armenas. Žymiausi vėlesnio laikotarpio poetai – A. Avakianas (g. 1940), R. Davojanas, D. Hovanesas, A. Parsamian (g. 1947), E. Militonianas (g. 1952), prozininkai – A. Aivazianas, V. Petrosianas (1932–95), M. Galšojanas, Z. Chalapianas, H. Matevosianas, P. Zeituncianas, V. Grigorianas, A. Petrosian (g. 1946), V. Grigorianas (1950–89). Žymiausi armėnų literatūros tyrinėtojai: M. Abehianas, G. Džrbašianas (g. 1923), H. Tamrazianas (g. 1926).
Vertimai į lietuvių kalbą
Į lietuvių kalbą armėnų literatūra pradėta versti 19 amžiaus pabaigoje. 1894 Varpe paskelbtas A. Kriščiukaičio-Aišbės straipsnis Armėnų beletristai, 1900 – R. Patkaniano eilėraštis (vertė M. Šikšnys). 1950 išleista antologija Armėnų novelės. Išversta ir išleista V. Ananiano (1905–80), Ch. Aboviano, Nar Doso, Rafi, A. Širvanzadės, H. Matevosiano, P. Zeitunciano, H. Tumaniano, A. Aivaziano, M. Armeno, G. Emino, G. Mahari, V. Totovenco, M. Galšojano, S. Kaputikian, V. Petrosiano, K. Simoniano (g. 1936), V. Pohosiano (g. 1944) prozos kūrinių, A. Isahakiano, V. Davtiano poezijos knygų. Išėjo armėnų liaudies pasakų rinkinys Ugnies žirgas (1971), 20 amžiaus armėnų poezijos vertimų antologija Akmuo ir šviesa (1982), rinktinė Armėnų apysakos (1985).
Į armėnų kalbą išversta J. Marcinkevičiaus drama Mindaugas, E. Mieželaičio poezijos ir esė, J. Avyžiaus, J. Baltušio, P. Cvirkos, K. Sajos, M. Sluckio ir kitų rašytojų prozos kūrinių.
Armėnijos kultūra
2275
Armėnijos konstitucinė santvarka
Armėnijos partijos ir profsąjungos
Armėnijos ginkluotosios pajėgos