armònika (vok. Handharmonika), muzikos instrumentas – dumplinis hemiidiofonas su laisvaisiais (šokčiojančiais) liežuvėliais, be specialių rezonatorių.
Armonikos sandara, rūšys
Vienos armonika
Dažnai turi gatavų akordų akompanimentą. Armoniką sudaro du puskorpusiai, sujungti dumplėmis. Abiejuose puskorpusiuose įtaisytos klaviatūros. Europoje labiausiai paplitę šie rankinių armonikų tipai: vokiškoji armonika, Vienos armonika ir Vienos armonikos tipo Peterburgo armonika. Vienos eilės vokiškosios armonikos ir Vienos armonikos dešiniojoje klaviatūroje glaudžiant dumples galima išgauti mažoro pastoviuosius garsus (iš tonikos trigarsio), o tempiant – nepastoviuosius. Dviejų eilių vokiškosios ir Vienos armonikos yra dviejų vienos eilės armonikų, suderintų gretimomis tonacijomis (pvz., C‑dur ir G‑dur), junginys. Pasitaiko net 5 eilių Vienos armonikų. Peterburgo armonikos būna 2, 3 arba 4 eilių. Turi gatavus mažoro ir minoro akordus. Kai kuriose šalyse sukonstruotos nacionalinės armonikos turi tų šalių liaudies muzikai būdingus garsaeilius. Tokios yra kai kurios rusiškosios, marių, čiuvašų, totorių, Užkaukazės ir arabų tautų armonikos.
Istorija
1822 Berlyne rankinės armonikos prototipą (tik su melodine kairiąja klaviatūra) sukonstravo C. F. L. Buschmannas ir pavadino rankine eolina. 1829 Vienoje C. Demianas patobulino Buschmanno instrumentą – pridėjo gatavų mažorinių akordų klaviatūrą. Vėliau tobulinamą rankinę eoliną imta vadinti vokiškąja armonika, o Demiano akordeoną – Vienos armonika.
Peterburgo armonika
Armonika Lietuvoje
Lietuvoje armonika paplito nuo 19 a. vidurio. 1853 savo dienoraštyje ją mini A. Baranauskas. Daugiausia armonikų į Lietuvą pateko iš Vokietijos ir Austrijos, mažiau iš Rusijos ir Italijos. Labiausiai paplitusi 2 eilių Vienos armonika bei (nuo 1930) jos modifikacija – Marino sistemos klubinis modelis ir 3 eilių Peterburgo armonika. Griežiama solo, duetu su smuiku, kaimo kapeloje. Sovietų okupacijos metais paplito standartizuota rusiškoji armonika, vienodai skambanti tempiant ir glaudžiant dumples.
Armonikų meistrai
Žymiausi armonikų meistrai Lietuvoje buvo: M. Savickas (1870–1930), M. Kavaliūnas (1886–1961), J. Sipavičius (1888–1974), J. Taraila (1892–1969), L. Jurevičius (1903–76), J. Griškevičius (1909–92). Žymiausi muzikantai: P. Biržys (1896–1970), J. Biržinis (1898–1974), J. Belejūnas (1900–92), S. Baumilas (1906–65), M. Karpuškienė (1906–92), A. Trapnauskas (1907–91), J. Krasauskas (1908–83), F. Zalagėnas (g. 1915).
vokiškoji armonika, Vienos armonika, Peterburgo armonika
L: A. Baika Armonikų tipo instrumentai Lietuvoje ir atlikimo metodikos klausimai Vilnius 1984, Kaimo armonikos Vilnius 1994; P. Monichon Petite histoire de l’accordéon Paris 1958; A. Mirek Spravočnik po garmonikam Moskva 1968.
1860