Arūnė Tornau

Arūnė Tornau šalia savo kūrinio Objektas (medis, naudotų buities reikmenų detalės, akrilas, 1993)

Tòrnau Arūnė 1956 10 17Vilnius, lietuvių tapytoja, instaliacijų kūrėja. 1979 baigė Lietuvos dailės institutą (architektūrą). Nuo 1990 dalyvauja Lietuvos dailininkų sąjungos organizacinėje ir kūrybinėje veikloje. 1991–2013 dėstė J. Stauskaitės Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje. Tapyboje A. Tornau plėtoja sintetintą, gamtos motyvais paremtą abstrakčią raišką, turinčią informel, lyrinės abstrakcijos bruožų, pasižyminčią konceptualiais sprendimais. Paveikslai atlikti savita autorine technika, pabrėžiamas medžiagiškumas, provokuojamas interaktyvus žiūrėjimas. Būdinga prislopinta, kartu ir turtinga spalvinė gama, daugiasluoksniškumas, plokštumos niuansavimas, šviesos perėjimų, blyksnių užfiksavimas, viso paveikslo paviršiaus ar viso drobių ciklo vientisos tonacijos išlaikymas (tam tapytoja pasitelkia struktūrinį dekoratyvių monotoniškų potėpių tinklelį, proceso metu jį niveliuoja anglimi, pastele, kartais išblukina).

Menininkė dažnai tapo ant senų lovatiesių, siuvinėtų staltiesių, parodo drobės faktūrą, formatų sujungimus, kartais paveikslų antrąją pusę. Bazganos abstrãkčios A. Tornau kompozicijos kelia gelmės įspūdį, jose išryškėja menamos vaizduojamo objekto (jo silueto, šešėlio, atšvaito) užuominos, atsiskleidžia spalvos galia (smaragdo žalia, žydra, oranžinė ir kitos), kartais priartėjama prie mimetinio organinės struktūros atvaizdavimo (paveikslai Gelmė 2016, Rūdys 2015, Brūzgynai žiemą, Miško properšos, abu 2017).

Naujausi didelio formato paveikslai monumentalūs, simboliški (Akmenys vandenyje 2012–17, Mėlyna juosta 2014, Už užuolaidos 2016, Kelias 2019, Ankstyvas pavasaris. Potvynis 2020), juose išgautas paveikus šviesėjimo, erdviškumo įspūdis (Šviesos rūke 2015, Prieblanda, Rūdžių šviesa, Vasaros karštis, visi 2020, Daiktai ir jų šešėliai, Tirpstantis sniegas. Kovas, abu 2021). A. Tornau kūryba išsiskiria švelnia nyksmo ir praeinamybės vaizdinių estetika, menininkės paveikslų paviršiai ir faktūros – tarsi ištvermės, atminties, skausmo, paslaptingos komunikacijos metaforos. Tapytoja pasikliauja atsitiktinumo paliktais pėdsakais, intuityviai ir spontaniškai kuria ženklų prasmes, asociacijas (ciklas Nykstantys vaizdiniai).

A. Tornau. Keturios formos vandenyje (aliejus, 2016)

Menininkė t. p. kuria objektus iš rastų arba perdirbtų daiktų (Muzikos instrumentai 1988–91, Kalendoriai 1990–2019, Bučiai 2019, Objektai 1990-95), dažniausiai juos eksponuoja greta tapybos. Instaliacijose įprasminamos universãlios moters pasaulėvaizdžio, gyvenimo etapų ir kartų kaitos (Pabaiga yra pradžia, mamos atminimui, 2017–19), ekologinio rūpesčio (Donorai, apie miškų išsaugojimą, 2020) temos.

Dar sukūrė scenovaizdžių, videomeno kūrinių.

Parodos

Surengė individualių parodų (2015–23 konceptualūs tapybos ir instaliacijų ciklai eksponuoti Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose). Kuruoja parodas Lietuvoje ir užsienyje.

Knygos, televizijos laidos

Parašė (su Rita Mikučionyte, 2007) dailės vadovėlį 4 klasei, sudarė knygą Latcho drom: Lietuvos čigonų vaikų piešiniai (1997), parengė televizijos laidų apie dailę ir pedagogiką.

Kūriniai muziejuose

Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, MO muziejus, Šiaulių Aušros muziejus, Lietuvos dailininkų sąjungos fondas.

Apdovanojimai

Lietuvos dailininkų sąjungos Aukso mūzos apdovanojimas (2021).

2648