Asrija (akadų k.Aššur, Ašras), senovės valstybė, gyvavusi 1950–605 pr. Kr. Mesopotamijos šiaurėje, dabartinio Irako teritorijoje.

Senoji karalystė

Manoma, kad seniausi Asirijos gyventojai huritai trečio tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje susimaišė su semitų kilmės ateiviais asirais. Aplink Ašūro miestą-valstybę apie 1950 susikūrė Asirija, prasidėjo Senosios karalystės laikotarpis (antro tūkstantmečio pirma pusė). Santvarka – teokratinė (karalius – vyriausiasis žynys). Asirams buvo svarbi tranzitinė prekyba: iš Babilonijos atsigabendavo tekstilės, iš Mažosios Azijos – metalų. Nuo 18 a. Asiriją valdė amoritai ir Babilonija. 15 a. užgrobė Mitanija.

Vidurinė karalystė

Ašurubalitas I (1353–1318) atkūrė valstybę ir pradėjo Vidurinė karalystės laikotarpį (antro tūkstantmečio prieš Kristų antra pusė). Sostinė buvo Ašūras. 14–13 a. išryškėjo miestiečių ir kaimo bendruomenių turtinė nelygybė. Žemė buvo padalyta į valstybės fondo (karaliaus), privačią ir bendruomeninę. Antro tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje sudarytuose Asirijos įstatymuose reglamentuota šeimos sukūrimo, moters paklusimo vyrui, turto padalijimo ir įsigijimo bei pirmagimystės teisė. Už nusikaltimus buvo skiriamos fizinės bausmės ir piniginės baudos. Po sėkmingo Adadnirario I (1295–1264), Salmanasaro I (1265–1233) ir Tukultininurtos I (1233–1197) valdymo Asirija ėmė silpti. Tam įtakos turėjo karalių ir jų artimųjų bei diduomenės tarpusavio vaidai. Valstybės silpimą laikinai pristabdė Tiglatpalasaro I (apie 1115–apie 1077) surengti karo žygiai į Babiloniją, Šiaurės Siriją, Finikiją. Antro ir pirmo tūkstantmečių prieš Kristų sandūroje Asiriją nusmukdė aramėjų įsiveržimas. Prasidėjo įtakingų vergvaldžių bei pirklių, siekusių taikos, ir tarnybinės aristokratijos, bei karių, turtėjusių iš karo, nesutarimai.

Asirija 20–7 a. pr. Kr.

Naujoji karalystė

Ašurnasirpalas II su aukojimo taure (karaliaus rūmų Kalache reljefas)

Naujosios karalystės laikotarpiu (pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pirma pusė) valdant Ašurnasirpalui II (883–859, perkėlė sostinę į Kalachą) ir Salmanasarui III (858–824) Asirija vėl atsigavo. 8–7 a. sostinėmis tapo Dur Šarukinas ir Ninevija. Tiglatpalasaras II (745–727) dar labiau sustiprino Asiriją. Jis laviravo tarp įvairių grupuočių, pavergtų tautų gyventojus trėmė į tuščius plotus, apribojo vietininkų teises, sukūrė nuolatinę kariuomenę.

Sargonas II (722–705) ir Sinaheribas (705–680) tęsė kompromisų politiką, malšino sukilimus. Po vieno jų 689 buvo sugriautas Babilonas. Asarchadonas (680–669) jį atstatė; atleido nuo mokesčių asirų miestus. 8–7 a. Asirija užėmė visą Mesopotamiją, Urartu, Siriją, Izraelį, Šiaurės Egiptą ir tapo stipriausia senovės Rytų valstybe. Valdant Ašurbanipalui (668–apie 627) Asirijoje klestėjo mokslas ir kultūra, bet po jo mirties valstybė pradėjo silpti. Išsivadavo Egiptas, Babilonija, vyko sukilimai, įvairių grupuočių kovos; iš svetimtaučių sudaryta kariuomenė buvo nepatikima, o ūkis – nualintas karų. 605 pr. Kr. Naujosios Babilonijos karalius Nabuchodonosaras II su sąjungininkais medais Asiriją sunaikino.

Sargonas II (dešinėje) su įpėdiniu (Dur Šarukino rūmų reljefas, apie 716–713 pr. Kr., Luvras Paryžiuje)

L: I. M. Djakonov Drevnjaja Mesopotamija Leningrad 1961; J. Laessoe Ludy Asyrii Warszawa 1972; G. Roux Ancient Iraq London 1980.

1049

Asirijos architektūra

Asirijos dailė

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką