atematiniai veiksmažodžiai

atemãtiniai veiksmãžodžiai (a… + tema), kamiengalio balsio neturintys veiksmažodžiai. Juos asmenuojant galūnės dedamos tiesiog prie šaknies. Senovės indoeuropiečių kalbose atematiniai veiksmažodžiai buvo atskira veiksmažodžių grupė. Lietuvių kalbõs, kaip ir daugelio giminiškų kalbų, atematiniai veiksmažodžiai turėjo savitas galūnes: vns. 1 asmuo ‑mi, vns. 2 asmuo ‑si; vns. ir dgs. 3 asmuo ‑ti. Kai kurių veiksmažodžių (ypač bti ir dúoti) atematinis asmenavimas gerai išlikęs 16–17 a. raštuose (esamojo laiko vns. es‑m, dúo‑mi <*dúod‑mi; es‑ <*es‑si, dúo‑si <*dúod‑si; ẽs‑ti, dúos‑ti <*dúod‑ti; dgs. ẽs‑me, dúo‑me <*dúod‑me; ẽs‑te, dúos‑te < *dúod‑te). Dabartinėje lietuvių kalboje (ir kitose indoeuropiečių kalbose) dauguma atematinių veiksmažodžių jau yra gavę balsinių (tematinių) kamienų formas, t. y. virtę tematiniais veiksmažodžiais (asmenavimas), bet tebevartojamos 3 asmens atematinės formos: ẽsti (pagrečiui su bna, bva), kniẽti, skaũsti, kósti (pagrečiui su skaũda, kósėja), niẽžti, pešti, sniẽgti (pagrečiui su sniñga). Lietuvių kalbos tarmėse atematinių veiksmažodžių 3 asmens formų išlikę daugiau (miẽgti, pléišti, švnkti, liẽkti ir kiti).

2352