atomizmas

atomzmas, filosofinė gamtos objektų diskrečios sandaros teorija. Pagal ją, visi materialūs objektai susideda iš mažų neskaidomų dalelių. Atomizmas atsirado antikos laikais kaip natūrfilosofijos teorija (pradininkai – Leukipas, Demokritas ir Epikūras). Buvo manoma, kad viskas (ir siela) yra sudaryta iš nedalių, nekintamų atomų, kurie skiriasi tik forma ir dydžiu. Šia prielaida rėmėsi to meto filosofinė samprata apie pasaulio sandarą. Naujaisiais laikais atomizmo koncepcijai įtakos turėjo gamtos mokslų raida. 17–18 amžiuje vyravo mechanistinė atomizmo koncepcija, pasak kurios, pasaulis yra mechaniniais ryšiais susijusių dalelių (atomų) visuma. Chemijos raida, ypač A. L. de Lavoisier ir J. Daltono darbai, padėjo atsirasti cheminiam atomizmui. 19–20 amžių sandūroje buvo įrodyta, kad atomai yra dalomi. Susikūrus atomo fizikai atomizmas, kaip natūrfilosofijos teorija, neteko pagrindo. Logikoje (matematinė logika) atomizmą pritaikė L. Wittgensteinas, plėtojo B. Russellas ir kiti mokslininkai, kurie siekė logizuoti bei gryninti mokslo kalbą, skaidydami ją į elementarius atominius teiginius. Psichologijoje (elementų psichologija) atomizmą pritaikė J. S. Millis, H. Spenceris, H. A. Taine’as, kurie siekė atrasti galutinius psichinės veiklos elementus (atomus). Jais buvo laikomi pojūčiai (D. Hume’as), pojūčių kompleksai (E. Machas), refleksai (I. Pavlovas).

1570