atribùtas (lot. attributus – priskirtas), esminis arba specifinis asmens, daikto, reiškinio požymis, ženklas. Filosofijoje atributas – pagrindinė, būtina objekto savybė, be kurios jis negalėtų egzistuoti, tačiau netapati objekto esmei. Aristotelis atributus skyrė nuo akcidencijų, R. Descartes’as atributus vadino esminėmis (objektyviomis) substancijų savybėmis, B. Spinoza daiktus, turinčius sąmonę ir tįsumą, manė esant vieningos substancijos (t. y. Dievo) atributais. Teologijoje atributais vadinami Dievo įvaizdžiai ir titulai, kuriais jis apibūdinamas (visagalis, amžinas, sutvėrėjas ir kiti). Dailėje atributas – konkretus simbolinis daiktas ar požymis, susijęs su personažo arba reiškinio (personifikacijos) ikonografija. Atributai yra daiktai, augalai, vaisiai, gyvūnai bei jų dalys. Atributas apibūdina vaizduojamo personažo charakterį arba veiklą, padeda jį identifikuoti (ypač antikos dievus, krikščionių šventuosius; pvz., taurė, kardas, bokštas – šv. Barboros atributai, kryžius – šv. Jono Krikštytojo atributas). Atributas vaizduojamas su personažu, kuriam jis priskiriamas. Pavaizduotas atskirai tampa personažo arba tam tikrų sąvokų ženklu, simboliu.
atributas (Šv. Jonas Krikštytojas, dailininkas J. Rustemas, iki 1835, aliejus, Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčia Dūkšte)
2972
504