atsišaukmas, spausdintas ar ranka rašytas agitacinio turinio lapelis, kuriuo kreipiamasi į visuomenę ar jos dalį, valdžią ar jos institucijas. Priklauso politinės publicistikos žanrui. Būna iliustruoti (pavyzdžiui, karikatūra), nelegalūs ir legalūs atsišaukimai (kai nėra kitų galimybių greitai paskelbti aktualią informaciją). Platinami įvairiais būdais – perduodami iš rankų į rankas, dedami į pašto dėžutes, klijuojami viešosiose vietose, per karą mėtomi iš lėktuvų, naudojami agitaciniai sviediniai. Atsirado su spauda. Iš pradžių jais skelbti valdžios įvairūs įsakai. Paplito reformacijos laikotarpiu. 18–20 a. dažnai naudoti per įvairius sukilimus ir revoliucijas, propagandai skleisti. I ir II pasaulinio karo metais daug atsišaukimų leido kariaujančių šalių vyriausybės ir karinės vadovybės.
pirmasis lietuviškas atsišaukimas
Pirmuoju lietuvišku atsišaukimu laikomas 1794 04 30 Laikinosios sukilimo vyriausybės kreipimasis Aciszaukimas Rodos naydidziasias naradaus Letuwos unt wisos gaspadorios. Lietuviškų atsišaukimų paskelbė ir 1830–31 bei 1863 sukilimų dalyviai. 1867 M. Valančius nelegaliai išspausdino atsišaukimą Brolej Katalikaj, nukreiptą prieš rusų administracijos raginimą emigruoti į Rusiją. Spaudos draudimo laikotarpiu (daugiausia nuo 1890) K. Grinius, V. Kudirka, V. Mačys, įvairios visuomeninės organizacijos atsišaukimais ragino išsaugoti savo kalbą, raštą ir tikėjimą. Atsišaukimai buvo spausdinami nelegaliose spaustuvėse Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje. Atsišaukimu paskelbti Didžiojo Vilniaus seimo nutarimai (1905, 36 000 egzempliorių). 20 a. pradžioje paplito politiniai atsišaukimai – Lietuvos socialdemokratų partijos (daugiausia) ir kitų politinių partijų, vėliau – nelegalios Lietuvos komunistų partijos.