atsitiktinùmas, filosofinė kategorija, apibūdinanti nebūtinus daiktų ar reiškinių ryšius, kurie sąlygojami subjektyviai ar kyla priežastinėse sistemose. Atsitiktinumu taip pat vadinami reiškiniai, neturintys objektyvios ir aiškios priežasties. Atsitiktinumas yra tai, kas galėtų įvykti, tačiau nebūtinai įvyksta. Atsitiktinumas yra susijęs su priežastingumo, būtinumo, laisvės kategorijomis. Filosofijos istorijoje atsitiktinumas nagrinėjamas nuo antikos laikų. Aristotelis jį vadino tikslingo veikimo šalutine pasekme. Epikūrininkai, skeptikai ir neoplatonikai, remdamiesi sielos ir veikimo laisvės egzistavimu, įrodinėjo būtinumo ribotumą ir atsitiktinumo, laisvės egzistavimą. Viduriniais amžiais tomistai kėlė būtinumo absoliutumą, grindžiamą Dievo absoliutumu, ir atsitiktinumui neteikė reikšmės. Naujausiais laikais gamtotyrininkų suabsoliutintą gamtos dėsnių būtinumą paneigė D. Hume’as, I. Kantas. Jie teigė, kad būtinumas yra nesuderinamas su veikimo laisve. G. W. F. Hegelis įrodė, kad būtinumas ir atsitiktinumas yra susiję. Atsitiktinumo problemą nagrinėja mokslo filosofija.

1570

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką