atstovãvimas, reprezentãcija (pranc. représentation), teisiniai santykiai, kai vienas asmuo (atstovas) pagal įgaliojimą atlieka teisinius veiksmus kito asmens (atstovaujamojo) vardu taip tiesiogiai sukurdamas, pakeisdamas ar panaikindamas jo subjektyvias teises ir pareigas. Skiriama atstovavimas civilinėje teisėje ir atstovavimas teisme.
Atstovavimas civilinėje teisėje gali būti savanoriškasis ir būtinasis. Savanoriškasis atstovavimas grindžiamas sutartimi, todėl dar vadinamas sutartiniu atstovavimu. Būtinojo atstovavimo atveju atstovo įgaliojimus apibrėžia įstatymas ar kitas norminis aktas, todėl dar vadinamas įstatyminiu atstovavimu, o atstovas – įstatyminiu atstovu.
Atstovavimas teisme skirstomas į privalomąjį, pasirenkamąjį, visuomeninį. Privalomasis atstovavimas esti tada: kai atstovaujamasis negali savarankiškai dalyvauti procese ir ginti savo teisių bei interesų, tai yra, kai asmuo neveiksnus, ribotai veiksnus arba pripažintas nežinia kur esančiu; kai dalyvaujantysis byloje yra juridinis asmuo, turintis kolegialią valdymo instituciją, pvz., valdybą, tarybą. Pasirenkamasis atstovavimas yra tada, kai turėdamas teisę ir galėdamas dalyvauti byloje atstovaujamasis nusprendžia pavesti tai atstovui. Visuomeninio atstovavimo pagrindas – narystė tam tikroje visuomeninėje organizacijoje, kuri gina teisme savo narių teises. Atstovais teisme (išskyrus privalomąjį atstovavimą) negali būti asmenys, netekę teisės dirbti advokato darbą, teisėjai, prokurorai, ikiteisminio tyrimo pareigūnais.
Apie atstovavimą tarptautinėje teisėje – valstybės atstovavimas.