augal geogrãfija, fitogeogrãfija (fito… + geografija), botanikos ir fizinės geografijos šaka, tirianti augalų rūšių ir kitų taksonų paplitimą (arealus), to paplitimo dėsnius, regionų rūšių derinius (floras), pastarųjų susidarymo ir raidos dėsnius. Pagal tyrimo objektą siejasi su augalų sistematika, fitocenologija, paleobotanika. Augalų geografija teikia duomenų ekologijai, geologijai, dirvožemio mokslui. Skirstoma į floristinę augalų geografiją (nagrinėja tam tikrų teritorijų floras, jų erdvinį pasiskirstymą Žemėje, floras sudarančius elementus), istorinę augalų geografiją (nagrinėja augalų rūšių ir kitų taksonų arealų formavimąsi ir kitimą Žemės geologinėje raidoje), ekologinę augalų geografiją (nagrinėja augalų paplitimo priklausomybę nuo ekologinių veiksnių), fitochronologiją (nagrinėja augalų tipus ir dinamiką). Svarbiausi metodai yra stebėjimas (rūšių radimviečių fiksavimas, jų biologijos tyrimai) ir eksperimentas. Augalų geografijos duomenys naudojami augalų aklimatizacijai, introdukcijai, selekcijai.
Pasaulyje
Augalų geografijos pradmenų yra jau senovės graikų mokslininko Teofrasto (370 ar 372–288 ar 287 pr. Kr.) darbuose. Augalų geografijos mokslas susiformavo 18 a.–19 a. pradžioje, kūrėju laikomas vokiečių mokslininkas A. von Humboldtas. 19 a. buvo iškelti augalų geografijos uždaviniai, pradėta sisteminti ekologinės, floristinės ir istorinės augalų geografijos duomenys (A. de Candolle’is, Šveicarija; J. Skau, Danija), tirta ekologinių sąlygų reikšmė augalų gyvenimo formų susidarymui (E. Warmingas, Danija), aprašyta atskirų Rusijos sričių flora, tirta jos susidarymas ir rūšių išplitimo priklausomybė nuo klimato ir reljefo (P. Pallasas, S. Krašeninnikovas). 20 a. buvo plėtojama istorinė augalų geografija, klasifikuojami ir kartografuojami daugelio augalų rūšių arealai.
Lietuvoje
Svarbiausi augalų geografijos tyrinėtojai: K. Regelis, P. Snarskis, M. Natkevičaitė‑Ivanauskienė.