augmas, organizmo tūrio ir masės didėjimas dėl organinių medžiagų sintezės ir naujų struktūrinių elementų (ląstelių, audinių) susidarymo. Augimo metu vyksta ląstelių diferenciacija, tobulėja bei kinta organizmo sandara ir forma.
Augalų
Augalai auga tomis dalimis, kuriose yra meristeminių (gaminamųjų) audinių. Pagal tų audinių išsidėstymą skiriami tokie augimo tipai: viršūninis, būdingas stiebų pumpurų ir šaknies viršūnių augimo kūgeliams, antrinis (storėjimas) – brazdui ir felogenui, įterptinis – iš meristemos sudarytoms tarpubamblių bazinėms dalims. Įvairių augalų ir jų organų augimui būtini tam tikri išorės (vanduo, tinkama temperatūra) ir vidaus (augalų augimo reguliatoriai) veiksniai. Augimą veikia paros ir metų kitimai. Augimą lėtina ląstelių senėjimo procesai.
Gyvūnų ir žmogaus
Skiriasi nuo augalų fiziologiškai ir morfologiškai (ne taip griežtai lokalizuotas kaip augalų). Gyvūnai auga dalijantis ląstelėms (būdinga gemalui, vaisiui), didėjant ląstelių tūriui (vaisiaus ląstelės nėštumo pabaigoje; po gimimo itin išveša nervinės, skersaruožių raumenų ląstelės, kiaušialąstė), didėjant tarpląstelinės medžiagos masei (augančio organizmo kaulai, kremzlės, sausgyslės). Pagal ląstelių ir tarpląstelinės medžiagos tūrio ir masės didėjimo vietą skiriami šie augimo būdai: apozicinis – audinio paviršiuje (taip auga antkaulis), intersticinis – audinio viduje, vėliau pakraščiuose, meristeminis – viename užuomazgos gale (taip formuojasi galūnės), kompensacinis – prarasto audinio ar organo dalies vietoje (gali būti kepenyse). Augimo būdai ir procesai nevienodai reiškiasi tam tikrais amžiaus tarpsniais įvairiuose audiniuose, organuose, kūno dalyse (heterochronijos principas). Vienų ląstelių po gimimo nebedaugėja (nervinių, raumeninių), kitos dauginasi augančiame organizme (plaučių alveolių epitelis), trečios – visą gyvenimą (odos epitelis, kraujo ląstelės). Organizmui prisitaikant prie išorės sąlygų gali kisti tiek ląstelių dydis, tiek jų kiekis: intensyviai sportuojant išveša raumeninės ląstelės, gyvenant aukštikalnėse daugėja eritrocitų. Organizmas gali augti 2 būdais: 1) izometriniu – kai visos kūno dalys, sistemos, organai ar audiniai didėja ir bręsta proporcingai, vienodu būdu ir greičiu; 2) alometriniu – auga nevienodu būdu, skirtingu metu ir greičiu; būdingas daugumai gyvūnų ir žmogui. Augimo nelygumas vadinamas augimo laipsniškumu (gradientu). Žmogaus gemalui būdingas cefalokaudalinis augimo gradientas, t. y. greičiausiai pasiekia galutinį dydį galva, po to – liemuo, vėliausiai – galūnės. Po gimimo gradientas keičiasi, pvz., galūnės intensyviausiai auga pubertetinio augimo šuolio pradžioje, o liemuo ūgteli jo pabaigoje. Skiriami ištįsimo (didžiausias – iki brendimo vidurio) ir apvalėjimo (brendimo viduryje) tarpsniai. Vidaus organai taip pat auga netolygiai: smegenys užauga anksčiausiai, po to – limfinis audinys (prasidėjus brendimui pradeda nykti), vėliau – lytiniai organai. Intensyviausiai auga gemalas, vaisius bei vaikas pirmaisiais gyvenimo metais. Kitas augimo pagreitėjimas (pubertetinis augimo šuolis) yra lytinio brendimo viduryje. Stuburinių gyvūnų (ir žmogaus) augimui turi įtakos vidaus sekrecijos liaukų (hipofizės, skydliaukės, lytinių liaukų) hormonai. Jų veikimą koordinuoja centrinė nervų sistema.
Augimui svarbūs baltymai, mikroelementai (Zn, Fe, Ca, P), vitaminai. Žmogaus augimą lemia genai, tačiau bendra sveikatos būklė (tam tikros ligos, fizinis aktyvumas) ir išorės veiksniai (mityba, socialinės, ekonominės, ekologinės sąlygos, psichologinė aplinka) turi tam tikrą reikšmę (akceleracija).
675