aukõs mókestis, piniginis mokestis padidintai Abiejų Tautų Respublikos kariuomenei išlaikyti.
Įvestas Ketverių metų seimo 1789 04 06 nutarimu. Pirmą kartą buvo apmokestinami Abiejų Tautų Respublikos žemvaldžiai.
Aukos mokestis priklausė nuo pajamų: iš bažnytinės žemės paprastai po 20 %, iš bajorų valdų – po 10 % pajamų, gaunamų iš palivarkų prekinės produkcijos, valstiečių činšo, natūralių duoklių, smuklių (karčemų), malūnų ir piniginių kapitalų (jų daugiausia turėjo dvasininkai). Nuo aukos mokesčio buvo atleista neturtingi bajorai, išlaikantys prieglaudas vienuolynai, dvasinės seminarijos.
Civilinės ir karinės tvarkomosios komisijos 1789 surašė žemvaldžių pajamas, kurios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuviškojoje dalyje – Ašmenos, Breslaujos, Kauno, Lydos, Trakų, Ukmergės, Upytės, Vilniaus ir Žemaitijos apskrityse – sudarė daugiau kaip 12,1 mln. auksinų. Lietuvą prijungus prie Rusijos aukos mokestis žemvaldžiams buvo padvigubintas. Neliko 1812, kai buvo įvesti Rusijos mokesčiai.
1977