Ragauskáitė Aurelija 1924 03 31Šiaulėnai 2017 01 15Vilnius, lietuvių teatro režisierė, aktorė. A. Ragauskaitės‑Kuliukienės sesuo. 1945–47 mokėsi Kauno dramos teatro vaidybos studijoje, vaidino šiame teatre. Baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje: 1952 vaidybą, 1962 režisūrą. 1952–57 Kauno muzikinio dramos teatro aktorė. 1959–61 dėstė Lietuvos konservatorijoje, 1961–62 – Vilniaus universitete. 1962–63 dirbo Lietuvos kultūros ministerijoje, 1963–64 – Lietuvos televizijos ir radijo komitete. 1964–65 Lietuvos rusų dramos teatro, 1973–74 Lietuvos operos ir baleto teatro režisierė, 1965–68 Jaunimo teatro, 1969–71 ir 1979–82 teatro Lėlė (visi Vilniuje), 1974–79 Šiaulių dramos teatro vyriausioji režisierė.
Aurelija Ragauskaitė
A. Ragauskaitė. Spektaklio V. Mykolaičio‑Putino Valdovas scena (1974, dailininkė D. Mataitienė, © LATGA, 2020, Šiaulių dramos teatras)
A. Ragauskaitė. Spektaklio B. Sruogos Pajūrio kurortas scena (1975, dailininkė D. Mataitienė, © LATGA, 2020, Šiaulių dramos teatras)
Svarbesni spektakliai: A. Tolstojaus Buratino nuotykiai (1962), J. Švarco Šešėlis (1964), W. Shakespeare’o Romeo ir Džuljeta (1966) ir Karalius Lyras (1983), V. Mykolaičio‑Putino Valdovas, Kaip žydėjimas vyšnios... (pagal S. Nėrį, abu 1974), B. Sruogos Pajūrio kurortas (1975, už šiuos 3 spektaklius – LSSR valstybinė premija 1976), V. Višnevskio Iš chaoso (Optimistinė tragedija 1976), P. Vaičiūno Prisikėlimas (1977), M. Gorkio Vasarotojai (1978), V. Krėvės Skirgaila (1986), B. Brechto Geras žmogus iš Sezuano (1991). Režisūrai būdinga lietuvių ir užsienio klasikos kūrinių įtaigi aktualizacija, raiški vaizdinė koncepcija, monumentalumas, groteskas, simbolių kalba. Parašė atsiminimų ir teatrinės publicistikos knygą Režisierės užrašai (2000). Gedimino ordino Karininko kryžius (1995). Kristoforas (2001).