fra Angelico freska Jėzaus Kristaus Atsimainymas Šv. Morkaus bažnyčioje Florencijoje (15 a.)
aureòlė (pranc. auréole < lot. aureolus – paauksuotas), šviesa, pabrėžianti vaizduojamojo asmens, kai kurių daiktų dieviškumą ir šventumą. Atsirado budistų ikonografijoje vaizduojant Budos pabudimą arba nušvitimą. Buvo žinoma Persijoje, senovės Graikijoje ir kitur. Krikščionių ikonografijoje pradėjo plisti maždaug 4 amžiuje. Pagal formą aureolės yra 3 tipų. Migdolo ar elipsės formos aureolė (mandorla) iš pradžių vaizduota šviesiomis, nuo Renesanso – melsva, auksine, vaivorykštės spalvomis. Skulptūrose, freskose, iliuminacijose išliko iki 17 amžiaus. Spindulinė aureolė būdinga gotikos ir baroko dailei. Susideda iš tiesių ar banguotų liepsnos liežuvius primenančių spindulių. Ją kartais laiko angelai. Išsklaidytosios šviesos aureolė (glorija) žinoma nuo 14 a. pabaigos. Pamažu silpnėjanti šviesa spindi iš debesų, kūno, drabužių, šventų daiktų. Aureolės atmaina – nimbas.
mandorla; glorija; nimbas