aũšrininkai, 19 a. pabaigoje apie Aušros mėnraštį susitelkusi patriotinė lietuvių inteligentų grupuotė. Save vadino Tėvynės mylėtojais. Aušrininkai daugiausia buvo Marijampolės, Šiaulių gimnazijų, Veiverių mokytojų seminarijos, Žemaičių ir Seinų vyskupijų dvasinių seminarijų auklėtiniai, Maskvos, Sankt Peterburgo universitetų lietuviai studentai arba juos baigę medikai, teisininkai. Apie 80 % jų kilę iš Suvalkų ir Kauno gubernijų, kiti – iš Vilniaus gubernijos, Mažosios Lietuvos; dauguma valstiečių ir smulkiųjų bajorų kilmės, mokslus baigę jau po baudžiavos panaikinimo (1861). Prie jų prisidėjo ir keletas vyresnio amžiaus kultūrininkų (M. Akelaitis, A. Fromas-Gužutis). 1886–92 Jungtinėse Amerikos Valstijose veikė aušrininkų atšaka, vadinamieji Amerikos aušrininkai.

Aušrininkai siekė žadinti lietuvių tautą, ją telkti ir ugdyti, stabdyti krašto lenkinimą, priešintis rusinimui. Tautą suprato kaip visų luomų (ir valstiečių, ir bajorų) bendruomenę. Daugiausia dėmesio skyrė lietuvių kalbai, jos prestižui. Aušra ir aušrininkai padėjo įtvirtinti spaudoje ir inteligentų šnekamojoje kalboje bendrinę lietuvių kalbą. Aušrininkai rūpinosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinių tradicijų, istorijos propagavimu. Ugdė tautos pasitikėjimą savimi. Idealizavo ikiunijinės Lietuvos santvarką ir valdovus, bet atsiribojo nuo sulenkėjusios elitinės Lietuvos visuomenės, jos bajoriškos luominės kultūros, unijinių politinių tradicijų. Reikalavo luomų lygybės, smerkė lenkintojus, ragino sulenkėjusius bajorus grįžti prie lietuvių tautos. Dėl lietuvių ir lenkų santykių kilo polemika tarp Aušros ir Dziennik Poznański, gynusio unijines tradicijas. Aušrininkus stipriai veikė romantizmo idėjos ir estetika. Jiems buvo artima A. Mickevičiaus, J. I. Kraszewskio lietuviškos tematikos kūryba. Propagavo tautosaką kaip svarbią sudedamąją tautos kultūros dalį. Siekė supažindinti lietuvių visuomenę su pasauline literatūra. Savo tikslus įgyvendino kultūros darbu ir švietimu. Siekė panaikinti lietuvių spaudos draudimą, rėmė nelegalius lietuvių leidinius, juos platino, kūrė ir propagavo slaptąsias mokyklas. Aušrininkų politinę programa dar tik formavosi: jie aiškinosi, kas yra Lietuva, kokia jos teritorija ir kokie gyventojai. Bičiulių būreliuose buvo gvildenama ir lietuvių politinio išlaisvinimo problema. Neturėjo vieningų sociainių pažiūrų, tačiau luomų lygybės, valstiečių socialinės ekonominės laisvės idealai jiems buvo bendri.

Lietuvių tautinis judėjimas ėmė skaldytis ir aušrininkus netrukus pakeitė naujos apie spaudos leidinius susitelkusios literatūrinės politinės grupuotės: šviesininkai, apžvalgininkai, varpininkai. Žymesni aušrininkai (be minėtųjų): J. Adomaitis-Šernas, J. Andziulaitis-Kalnėnas, P. Arminas-Trupinėlis, J. Bagdonas, S. Baltramaitis, J. Basanavičius, V. Bruožis, A. Burba, S. Didžiulis, J. Jablonskis, M. Jankus, J. Juška, M. Katkus, A. Kriščiukaitis-Aišbė, V. Kudirka, J. Mačys-Kėkštas, Maironis, L. Malinauskaitė-Eglė, P. Mašiotas, S. Matulaitis, J. Mikšas, K. Sakalauskas-Vanagėlis, J. Šliūpas, P. Vileišis, J. Zauerveinas ir kiti (iš viso 74 asmenys).

1781

Tėvynės mylėtojai

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką