Austrãlijos gamtà

Australijos gamtinis žemėlapis

Krantai

Kranto linijos ilgis (be salų) 27 948 kilometrai. Šiaurėje yra Yorko Kyšulio pusiasalis ir Arnhemo Žemės pusiasalis, pietuose – Eyre’o pusiasalis. Didžiausios įlankos: Didžioji Australijos įlanka, Karpentarijos įlanka, Juozapo Bonaparto įlanka, Kingo, Ryklių įlanka, Spencerio įlanka. Palei šiaurės rytinę pakrantę (Koralų jūroje) yra didžiausias pasaulyje koralų rifas – Didysis Barjerinis rifas (ilgis 2300 km); nuo Australijos jį skiria 15–45 km pločio lagūna. Didžiausios salos: Tasmanija (nuo žemyno ją skiria Basso sąsiauris), Melville’io sala, Kengūrų sala, Groote Eylandtas, Flinderso, Bathursto sala, Fraserio sala.

Australijos pietinė pakranė (Dvylikos Apaštalų uolos)

Australijos pietinė pakrantė

Tasmanija

Reljefas

Australija – žemiausias ir plokščiausias žemynas; paviršiaus vidutinis aukštis 330 metrų. Plotai iki 200 m aukščio užima 36 % visos Australijos, aukštesni kaip 1000 m – 0,6 %.

Pagal reljefą skiriamos 3 dalys: Didysis Vandenskyros kalnagūbris, arba Rytų Australijos kalnai, Australijos, arba Centrinė, lyguma ir Vakarų Australijos plokščiakalnis. Didysis Vandenskyros kalnagūbris tęsiasi lygiagrečiai su rytiniu krantu nuo Yorko Kyšulio pusiasalio iki Basso sąsiaurio. Ilgis 3220 km, didžiausias plotis 600 kilometrų. Šiaurėje kalnai vidutinio aukščio, plokščiomis viršūnėmis, pietuose – aukštesni, giliai suskaidyti upių slėnių; čia yra Australijos Alpės su aukščiausia žemyno viršūne – Kosciuškos kalnu (2228 m), Mėlynieji kalnai (didžiausias aukštis 1360 metrų). Didžiojo Vandenskyros kalnagūbrio vakariniai šlaitai nuolaidžiai leidžiasi į kalvotas lygumas. Australijos lyguma (apie 1000 km pločio) yra žemyno viduryje; tęsiasi iš šiaurės į pietus nuo Karpentarijos įlankos iki Didžiosios Australijos įlankos. Tai žemiausia (depresija prie Eyre’o ežero 15 m žemiau jūros lygio), karščiausia ir sausiausia žemyno vieta.

Australijos Alpės

Australijos kraštovaizdis (Purnululu nacionalinis parkas)

Lygumos pietuose yra Flinderso kalnagūbriai (iki 1165 m), Lofty kalnai (934 m), rytuose – Grey, šiaurėje – Selwyno kalnagūbris. Į vakarus nuo Australijos lygumos plyti Vakarų Australijos plokščiakalnis; vidutinis aukštis 300–600 metrų. Jo pakraščiai iškilę: šiaurėje – Kimberley plynaukštė (didžiausias aukštis 936 m, Ordo kalnas), vakaruose – Hamersley kalnagūbris (1251 m, Meharry kalnas), pietvakariuose – Darlingo (582 m, Kuko kalnas), rytuose – MacDonnellio kalnai (1510 m, Zeilio kalnas), Musgrave’o kalnagūbris (1440 m, Woodroffe’o kalnas). Plokščiakalnio pietuose – Nullarboro lyguma. Įdubusiame plokščiakalnio viduryje plyti dykumos: Didžioji Smėlio dykuma, Didžioji Viktorijos dykuma, tarp jų – akmeningoji Gibsono dykuma. Australijos viduryje yra Simpsono dykuma, šiaurės vakaruose – Tanami dykuma.

2097

Geologinė sandara

Australijos tektoninis žemėlapis

Žemyną sudaro senoji Australijos platforma ir rytuose prie jos prisišliejusi paleozojaus raukšlėtoji sritis. Srityje skiriamos 3 skirtingo amžiaus raukšlėtosios juostos: Adelaidės, Lachlano ir Naujosios Anglijos. Adelaidės raukšlėtoji juosta yra Pietų Australijos valstijos pietvakariuose. Ji susidariusi iš viršutinio proterozojaus ir apatinio paleozojaus uolienų, kurios prekambro pabaigoje buvo dislokuotos. Lachlano juosta yra Tasmanijos saloje, Viktorijos valstijoje, Naujojo Pietų Velso valstijos vakarinėje ir vidurinėje dalyse; uolienos – prekambro, apatinio ir vidurinio paleozojaus konglomeratai, smiltainiai, karbonatai, granitų intruzijos (devono pabaigoje). Ties Australijos rytiniu krantu yra siaura Naujosios Anglijos juosta, susidariusi iš vidurinio ir apatinio paleozojaus vulkaninių ir terigeninių uolienų, kurios paleozojaus pabaigoje buvo dislokuotos. Juros pradžioje pradėjo formuotis 2 dideli tarpukalnių įlinkiai (Didysis Artezinis baseinas ir Murray sineklizė), vėliau prisipildę vulkaninių ir terigeninių uolienų. Naujausi tektoniniai judesiai iškėlė Didįjį Vandenskyros kalnagūbrį, nugramzdino Žemės plutos bloką ties dabartiniu Basso sąsiauriu.

Naudingosios iškasenos

Australijos naudingųjų iškasenų žemėlapis

Australijoje yra naftos ir gamtinių dujų (Basso sąsiauris, prie Vakarų Australijos pakrantės, Timoro jūroje, Didžiajame Arteziniame baseine), rusvųjų ir akmens anglių (Kvynslando, Viktorijos valstijose), urano rūdos (Šiaurės teritorijoje, Vakarų Australijoje), geležies rūdos (Vakarų Australijoje), boksito (Vakarų Australijoje, Kvynslande), polimetalinių rūdų (Naujajame Pietų Velse, Vakarų Australijoje), titano, volframo, mangano, vanadžio, nikelio, cirkonio rūdų, deimantų, aukso, sidabro.

1228

Klimatas

Australijos geografinių juostų ir zonų žemėlapis

Australiją beveik per vidurį kerta Pietų (Ožiaragio) atogrąža. Žemynas yra 3 klimato juostose: subekvatorinėje, tropinėje ir subtropinėje. Tasmanijos salos pietinė dalis yra vidutinių platumų klimato juostoje. Oro masės dėl nedidelių paviršiaus aukščių juda netrukdomai iš šiaurės į pietus bei iš pietų į šiaurę ir beveik neiškreipia platuminės oro temperatūrų kaitos. Šilčiausio (sausio) mėnesio vidutinė temperatūra žemiau 20 °C nukrinta tik pačiuose pietuose, šalčiausio (liepos) žemiau 10 °C – tik žemyno pietryčiuose ir kalnuose. Aukščiausia oro temperatūra (52,8 °C) užregistruota 1889 Cloncurry (Kvynslando šiaurės vakaruose), žemiausia (–23,0 °C) – 1994 netoli Kosciuškos kalno (Charlotte’os perėjoje). Karščiausia vieta yra Marble Baras (Vakarų Australijoje), čia 1923 lapkritį–1924 balandį 160 dienų iš eilės temperatūra buvo aukštesnė kaip 37,8 °C, aukščiausia 49,1 °C. Žemyno viduryje dideli paros temperatūros svyravimai – dieną pakyla iki 50, naktį nukrinta žemiau 0 °C. Drėgnus vėjus iš Ramiojo vandenyno sulaiko Didysis Vandenskyros kalnagūbris. Jo rytiniuose šlaituose per metus iškrinta daugiau kaip 750 mm kritulių, kai kur iki 1500 milimetrų. Vasarą žemyno šiaurėje susiformuoja žemo slėgio sritis; tada iš šiaurės į žemyną iki 22° pietų platumos prasiskverbia drėgnieji pusiaujo musonai. Gausiausiai lyja tarp 16 ir 19° pietų platumos. Drėgniausia vieta yra Tully (Kvynslande), kur per metus iškrinta vidutiniškai 7773 mm kritulių. Drėgnasis sezonas šiaurinėje pakrantėje trunka 6–7, piečiau – 3–5 mėnesius. Kritulių daugėja koncentrinėmis zonomis į žemyno pakraščius, tačiau pietinės ir vakarinės pakrantės sausringos. Didelėje dalyje (apie 40 %) žemyno teritorijos per metus iškrinta mažiau kaip 250 mm kritulių (prie Eyre’o ežero 130–170 mm). 73 % Australijos teritorijos sudaro aridinės sritys. Šiaurėje išsiskiria 2 metų laikai – karšta bei drėgna vasara ir šilta bei sausa žiema; rytuose, pietryčiuose ir pietvakariuose – 4 metų laikai. Australijos klimato rodikliai – 1 lentelėje.

1

Vidaus vandenys

Apie 60 % Australijos teritorijos užima nenuotakūs plotai. Juose yra išdžiūstančių upių – krykų (daugiausia Vakarų Australijos plokščiakalnyje). Į Indijos vandenyną įteka upės, surenkančios vandenis iš 33 %, į Ramųjį vandenyną – iš 7 % žemyno teritorijos. Vandenskyrą tarp vandenynų sudaro Didysis Vandenskyros kalnagūbris. Į vakarus nuo jo teka Murray (baseinas užima 16 % žemyno teritorijos) ir jo intakai: Darlingas (ilgiausia Australijos upė), Murrumbidgee, Lachlanas. Upės patvinsta vasaros pradžioje; sausuoju metų laiku Darlingas ir Lachlanas išdžiūsta. Šiaurės Australijos upės vandeningos tik drėgnuoju metu; vandeningiausia – Fitzroy. Laivuojamos: Murray, Fitzroy ir dalis Murrumbidgee. Australijos ilgiausios upės – 2 lentelėje.

Jindabyne ežeras (Naujojo Pietų Velso valstija)

2

Australijos vakaruose, viduryje ir pietuose yra 763 druskingi ežerai, kurie retai būna vandeningi. Didžiausias jų – Eyre’o ežeras; jo plotas nepastovus (maksimalus apie 15 000 km2). Australijos didžiausi ežerai – 3 lentelėje. Nenuotakiose srityse gausu požeminio vandens. Australijoje yra didžiausias pasaulyje artezinis (Didysis artezinis baseinas) baseinas; užima beveik ketvirtadalį žemyno teritorijos (nuo Karpentarijos įlankos iki Darlingo vidurupio).

3

2097

Dirvožemiai

Į šiaurę nuo 30° pietų platumos dirvožemiai tropiniai, į pietus – subtropiniai. Vidiniuose Australijos plotuose vyrauja primityvūs pusiau sutvirtinti smėlžemiai. Aplink Centrinės lygumos druskingus ežerus – druskožemiai. Žemyno šiaurėje ir rytuose (iki 28° pietų platumos) raudonai geltoni geležžemiai. Didžiajame Vandenskyros kalnagūbryje (į pietus nuo 28° pietų platumos) geležingi raudoni ir geltoni geležžemiai. Australijos Alpių viršūnėse – kalnų pievų kalkžemiai, potvynių užliejamose žemumose – uždruskėję durpžemiai. Australijos pietryčiuose ir pietvakariuose – pilkai rudi aridiniai kalciažemiai; kur daugiau kritulių – tamsiai rudi savanų kalciažemiai.

Augalija

Kakadu nacionalinis parkas

Australijos ir Tasmanijos flora sudaro savitą Australijos floristinę sritį, kuri nuo kreidos periodo vystėsi savarankiškai. Iš 12 000 rūšių augalų 9100 – endeminės: eukaliptai (600 rūšių), akacijos (480), grevilėjos (200), kazuarinos, banksijos, ksantorėjos, tristanijos, triodijos, spinifeksai. Labai gausios mimozinių ir mirtinių augalų šeimos (daugiau kaip po 1000 rūšių). Didesnėje žemyno dalyje – savanos, tropinės ir subtropinės pusdykumės ir dykumos, kai kur apaugusios eukaliptų ir akacijų krūmais (skrebais), miglinių šeimos augalais. Žemyno pakraščiuose (išskyrus vakarinius) auga miškai: šiaurėje – subekvatoriniai sezoniškai drėgni ir drėgnieji, rytuose – subtropiniai sezoniškai drėgni, pietuose ir pietvakariuose – subtropiniai mediteraniniai kietalapių miškai. Miškai užima tik 4,5 % ploto. Einant į žemyno gilumą, miškai keičiasi į retmiškius.

Gyvūnija

Gyvūnija priklauso Australinei sričiai, kuri dar apima Tasmaniją, Naująją Gvinėją, Saliamono, Bismarcko, Naujosios Zelandijos, Melanezijos, Mikronezijos, Polinezijos, Havajų salas ir dalį Mažųjų Sundos salų. Gausu endeminių rūšių, genčių ir šeimų.

Aukštesnieji žinduoliai – tik šikšnosparniai ir pelės; yra atvežtų ir sulaukėjusių šunų dingų, kiaulių, triušių, lapių. Vyrauja sterbliniai – 7 šeimos (apie 50 genčių, daugiau kaip 160 rūšių, tarp jų apie 50 rūšių kengūrų). Iš kloakinių žinduolių Australijoje ir Tasmanijoje veisiasi ančiasnapiai, Australijoje, Naujojoje Gvinėjoje ir Tasmanijoje – echidnos. Iš kengūrų Tasmanijoje gyvena endeminė rūšis – rusvapilviai filanderiai. Konvergencijos būdu Australijoje išsivystė sterblinių grupės, atitinkančios aukštesniųjų žinduolių biologines grupes: sterbliniai vilkai (jau išnykę), sterblinės kiaunės, sterblinės skruzdėdos, sterbliniai kurmiai, vombatai. Paplitusios sterblinės pelės, bandikutai. Australijoje ir gretimose salose gyvena daugiau kaip 40 rūšių laipiojančių sterblinių: kuskusai, kuslapės, sterblinės voverės skraiduolės, koalos.

koalos

Gausu paukščių: kazuarų, emu, rojaus paukščių, didžiakojų vištų, papūgų kėjų, pelėdinių papūgų, nimfinių papūgėlių, kakadu, lyrauodegių, juodųjų gulbių. Iš roplių paplitusios apykaklėtosios agamos, gigantiniai varanai, taipanai, lapauodegiai gekonai, molochai, molukų burdriežiai, iš varliagyvių – Australijos rupūžės, liopelmos. Būdingos žuvys – Australijos ragadančiai. Didžiajame Barjeriniame rife gyvena daugiau kaip 1500 rūšių žuvų, apie 350 rūšių koralų, daug įvairių pinčių, moliuskų tridaknų.

kengūra

Aplinkos apsauga

Smiltainio uolos Nambungo nacionaliniame parke (Vakarų Australija)

Kai kurie Australijos gamtos objektai yra Pasaulio paveldo vertybės: Didysis Barjerinis rifas, Ryklių įlanka, Lordo Howe sala, Fraserio sala, Macquarie’o sala, Heardo ir McDonaldo salos, Kakadu nacionalinis parkas, Uluru-Kata Tjutos nacionalinis parkas, Centrinis rytų drėgnųjų miškų rezervatas, Purnululu nacionalinis parkas, Kvynslando drėgnosios atogrąžos, Willandros ežerų regionas, Tasmanijos dykvietės, Mėlynieji kalnai, žinduolių fosilijų radavietės (Riversleigh ir Naracoorte’o Urvų nacionalinis parkas). 4 UNESCO pripažinti biosferos rezervatai – Fitzgeraldo (nuo 1978), Morningtono pusiasalio (2002), Noosos (2007), Didžiosios smėlio dykumos (2009). 66 Ramsaro konvencijos (Australijoje įsigaliojo 1975) saugomos vietovės (plotas apie 83 077 km2).

Bangos uola (šalia Hydeno, Vakarų Australija)

1284

Australija

Australijos istorija

Australijos geografinių tyrimų istorija

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką