autogeninė treniruotė

autogèninė treniruõtė (gr. autogenēs – pats iš savęs kilęs), psichoterapijos metodas; savitaigos priemonė, kurią reikia įvaldyti. Autogeninė treniruotė pratimų mokomasi palaipsniui, jie atliekami tik ramybės būsenoje kasdien, 2–3 kartus po kelias minutes, savitaigos formulės kartojamos balsu arba mintyse. Skiriama dvi autogeninės treniruotės pakopos. Pirmojoje pakopoje (mokomasi 2,5–4 mėnesio) naudojant tikslingus vaizdinius ir koncentruotą savitaigą išmokstama per vegetacinę nervų sistemą veikti vidaus organus. Ją sudaro 6 pratimai: sunkumo (atpalaiduojami raumenys), šilumos (atpalaiduojamos kraujagyslės), širdies (reguliuojamas širdies darbas), kvėpavimo (valdomas kvėpavimas), saulės rezginio (veikiami pilvo ertmės organai) ir galvos (veikiamos galvos kraujagyslės). Gerai išmokus šiuos pratimus galima pereiti į aukštesnę autogeninės treniruotės pakopą (vadinama vidiniu žvilgsniu). Ją sudaro 7 pratimai: stebimi spontaniškai kylantys vaizdiniai, sąmoningai sukeliami spalvoti vaizdiniai, apibendrinti daiktų vaizdiniai, konkrečių daiktų vaizdiniai, abstrakčių sąvokų vaizdinių ekvivalentai, sutelkiamas dėmesys į savo išgyvenimus, kreipiamasi klausimais į save, o atsakymai kyla spontaniškai tiek žodžiais (vadinamasis pasąmonės atsakymas), tiek vaizdiniais. Šie pratimai panašūs į jogą, tik be jogai būdingų fizinių pratimų. Išmokęs autogeninę treniruotę žmogus gali bet kuriuo metu atsipalaiduoti, pailsėti, sutelkti dėmesį, gerėja jo darbingumas, miegas, jis ima labiau pasitikėti savimi. Autogeninė treniruotė tinka sveikiems ir psichosomatinėmis ligomis, neuroze sergantiems žmonėms. Autogeninę treniruotę 1926–32 sukūrė ir pradėjo praktikuoti psichiatras J. H. Schultzas (Vokietija).