autonòminė ètika apibūdina žmogaus elgesį, pagrįstą jo laisva valia ir nepriklausymu nuo išorinių tikslų bei sąlygų. Terminą pirmasis pavartojo I. Kantas. Autonominė etika – privalėjimo etika, nustatanti, ką žmogus turi daryti. Ji priešinama heteronominei etikai. Autonominės etikos prielaidos buvo sukurtos Sokrato, Platono, stoikų filosofijoje. Sokratas dorą gyvenimą siejo su protu pasiekiamu žinojimu, kas yra gėris. Platonui gėris yra aukščiausia idėja, jutiminių daiktų pasaulyje ji suteikia protui autonominę galią. Protu pažinęs gėrį žmogus nustato savo polinkių ir potraukių ribas. Stoikai priskyrė protui laisvą valią. Asmuo tampa laisvas, kai protu atsiriboja nuo to, kas nuo jo nepriklauso, ir valdo savo norus bei aistras.
131