avangardzmo dalei būdinga skeptiška pažiūra į tradiciją, formos eksperimentai, novatoriškumo, originalumo siekis, noras šokiruoti žiūrovą, suteikti kūriniui netikėtumo ar keistumo, išplėsti jo raiškos sferą, priešintis meno rinkai. Terminas paplito nuo 20 a. 3 dešimtmečio, galutinai įsitvirtino 6 dešimtmetyje. Su avangardizmu dažnai siejamos 20 a. dailės įvairios kryptys ir tendencijos: dada, konstruktyvizmas, futurizmas, siurrealizmas, Bauhauso dailininkų kūryba. 20 a. antroje pusėje atsirado vadinamasis neoavangardizmas: Fluxus (vadovas J. Mačiūnas), performansas, videomenas ir kita.
Lietuvoje avangardizmas ryškiau nepaplito. Su avangardizmu galima sieti V. Kairiūkščio, S. Ušinsko kūrybą. Neoavangardizmas reiškėsi nuo 20 a. 10 dešimtmečio pavienių menininkų, kuriančių videomeną, performansus, instaliacijas, kūryboje (Aleksas Andriuškevičius, Č. Lukenskas, R. Antinis).
1356
avangardizmas