Avinjòno festivãlis (Festival d’Avingnon), 1948–53 Teãtro mẽno festivãlis, scenos menų festivalis Prancūzijoje. Vienas didžiausių ir reikšmingiausių scenos menų festivalių pasaulyje. Rengiamas kasmet vasarą Popiežių rūmų Garbės kieme (spektakliai rodomi lauke) ir kitose Avinjono miesto scenose (21 a. 3 dešimtmečio pirmoje pusėje jų buvo apie 30). Nuo 1980 festivalį administruoja taryba, kurią sudaro festivalį finansuojančių institucijų (Prancūzijos ministerijų, Avinjono miesto, Vaucluse’o departamento, Provanso‑Alpių‑Žydrojo Kranto regiono) ir 7 teatro srities atstovai. Programos spektaklius atrenka ir kuruoja meno vadovas. Rodomi dramos, lėlių ir muzikinio teatro, šiuolaikinio šokio, pantomimos, cirko, įvairių meno šakų (Théâtre Équestre Zingaro pasirodymai su žirgais) spektakliai. Rengiama spaudos konferencijos, diskusijos, parodos, filmų peržiūros, jaunimo edukaciniai užsiėmimai. 21 a. 3 dešimtmečio pirmoje pusėje pagrindinėje programoje (programa Inn) pristatyta daugiau nei 40 spektaklių, Avinjone įvyko daugumos jų pasaulinės premjeros. Nuo 1966 rengiama ir Avinjono festivalio nepriklausoma programa (programa Off), čia pasirodo trupės, kurios pačios padengia dalyvavimo išlaidas (2023 dalyvavo apie 1400 trupių, 125 iš užsienio, pristatyta 1500 spektaklių). 2000 festivalis neįvyko dėl COVID‑19 pandemijos, 2003 ir 2014 atšauktas dėl teatro darbuotojų streiko.
Festivalio istorija
1947 prancūzų menotyrininkas, meno kolekcininkas Christianas Zervosas, jo žmona kolekcininkė Yvonne Zervos ir poetas R. Charas, norėdami praplėsti Avinjone rengiamos moderniojo meno parodos programą, pakvietė teatro režisierių J. Vilarą papildyti ją scenos meno pasirodymais. 1947 rugsėjo mėnesį J. Vilaras surengė pirmąją Menų savaitę Avinjone: parodyti spektakliai: W. Shakespeare’o Karaliaus Ričardo II tragedija, Maurice’o Clavelio Pietinė terasa (abiejų režisierius J. Vilaras), P. Claudelio Tovijaus ir Saros istorija (režisierius Maurice’as Cazeneuve’as). Iki 1971 festivalio meno vadovu dirbęs J. Vilaras programą formavo siekdamas atnaujinti teatrą, jį decentralizuoti, rodyti klasikinius kūrinius ir jaunų kūrėjų spektaklius, pirmą kartą statomas pjeses, padaryti festivalį patrauklų visiems žiūrovams (pvz., stengtasi, kad būtų prieinamos bilietų kainos). Iki 1951 J. Vilaras statė spektaklius Avinjone, nuo 1951, tapęs Théâtre National Populaire Paryžiuje vadovu, atvykdavo su šio teatro trupe.
pirmasis Avinjono festivalio meno vadovas J. Vilaras (1963)
Nuo 1965 spektaklius ėmė rodyti ir kiti Prancūzijos teatro režisieriai (Antoineʼas Bourseiller, Jeanas‑Pierreʼas Darras, J. Lavelli, A. Mnouchkine, R. Planchonas, G. Wilsonas), vaidino teatro aktoriai M. Bouquet, M. Casarès, Monique Chaumette, Charles’is Denner, Jeanas Deschamps’as, Jeanas‑Pierre’as Jorris, S. Monfort, Germaine Montero, J. Moreau, Jeanas Négroni, Ph. Noiret, G. Philipe’as, Danielis Sorano, J. Vilaras, G. Wilsonas ir kiti.
Nuo 1966 festivalyje pradėti rodyti ir moderniojo bei šiuolaikinio šokio spektakliai: iš pradžių tik M. Béjart’o ir XX amžiaus baleto spektakliai, vėliau pasirodydavo ir kiti Prancūzijos (Carolyn Carlson, R. Petit ir Marselio baletas) bei užsienio (A. Ailey Amerikos šokio teatras, M. Cunninghamas ir jo šokio trupė, A. Nikolaisas ir jo šokio teatras, T. Tharp ir jos šokio trupė, visi iš Jungtinių Amerikos Valstijų, A. Alonso ir Nacionalinis Kubos baletas, P. Bausch ir Wuppertalio šokio teatras, M. Pliseckaja ir Didžiojo teatro Maskvoje baleto trupė) kolektyvai. 1968 dėl neramumų šalyje atšaukta beveik pusė numatytų spektaklių, tačiau įvyko Living Theatre gastrolės, rodyti M. Béjart’o ir XX amžiaus baleto spektakliai, itin gausi kino programa. 1969 parodytas pirmas operos spektaklis – Girolamo Arrigo Tvarka (režisierius J. Lavelli). 8 dešimtmetyje vadovaujant Paului Puaux (1971–79) spektaklius rodė Benno Bessonas, P. Brookas, G. Garranas, O. Krejča, J. Lassalle’is, M. Marceau, Marcelis Maréchalis, Guy Rétoré, J.‑P. Vincent’as, A. Vitezas, G. Wilsonas ir kiti, svečiai iš užsienio (1976 R. Wilsono režisuotas Ph. Glasso operos Einšteinas paplūdimyje spektaklis), daugėjo naujų vaidybos aikštelių. Nuo 1976 imta kviesti frankofoniškas trupes iš užsienio šalių (Belgijos, Kanados). 1979 parodytas pirmas dramos spektaklis ne prancūzų kalba – Arklio istorija (pagal L. Tolstojų, režisierius G. Tovstonogovas).
1980–84 festivaliui vadovavo Bernard’as Faivre’as d’Arcier, 1985–92 – Alainas Crombecque’as. Nuo 9 dešimtmečio festivalį finansuoja ir Prancūzijos vyriausybė, į festivalį kviečiamos trupės iš viso pasaulio, kai kurių spektaklių koprodiuseriu būna Avinjono festivalis, rodomi tik festivaliui sukurti spektakliai. Rodyti režisierių L. Bondy, P. Brooko (Mahabharata: Tūkstantis ir viena istorija 1985), P. Chéreau (W. Shakespeare’o Hamletas 1988), Jeano‑Claude’o Gallottos, T. Kantoro, M. Karge’s, M. Langhoffo, J. Lassalle’io, Georgeso Lavaudant’o, J. Lavelli, D. Mesguicho, A. Mnouchkine, R. Sturua, A. Vasiljevo, J.‑P. Vincent’o, A. Vitezo (12 val. trukmės P. Claudelio Atlaso kurpaitė 1987), choreografų P. Bausch, Carolyn Carlson, M. Cunninghamo, R. van Dantzigo, M. Graham, Louis Falco, W. Forsythe’o, J. Kyliáno, Suzanne Linke, Laro Lubovithiaus, Maguy Marin, J. Neumeierio, P. Tayloro sukurti šokio spektakliai.
1993–2003 vėl festivaliui vadovavęs Bernard’as Faivre’as d’Arcier programai atrinko Prancūzijoje jau išgarsėjusių (Didier Bezace’o, Alaino Françono, J. Lassalle’io, Stuarto Seide’s) ir jaunųjų (Érico Lacascade’o, Stanislaso Nordey, Olivier Py) režisierių, choreografų (Catherine Diverrès, Mathilde Monnier, Angelino Prejlocaj), užsienio teatro režisierių (R. Castellucci, Declano Donnellano, J. Fabre’s, J. Liubimovo, T. Ostermeierio, A. Vasiljevo) ir choreografų (P. Bausch, B. T. Joneso, J. Nadjo, A. Platelio, J. Robbinso, Sashos Waltz) spektaklius, skatino jaunųjų Vidurio ir Rytų Europos režisierių (O. Koršunovo, G. Jarzynos, Árpádo Schillingo, K. Warlikowskio) kūrybą, vis dažniau kviesdavo Japonijos, Pietų Korėjos, Taivano, Indijos, Pietų Amerikos kūrėjus.
Avinjono festivalyje Popiežių rūmų Garbės kieme rodyto režisieriaus Simono McBurney spektaklio Meistras ir Margarita scena (2012, pagal M. Bulgakovą, scenografas Es Devlin, kostiumų dailininkė Christina Cunningham; teatro trupė Complicité)
2004–13 meno vadovams Hortense Archambault ir Vincent’ui Baudrillerui festivalio programą padėjo sudaryti ir suformavo festivalio temą asocijuoti menininkai (pranc. artiste associé): Th. Ostermeieris (2004), J. Fabre (2005), J. Nadjis (2006), Frédéricas Fisbachas (2007), R. Castelucci, Valérie Dréville (abu 2008), Wajdi Mouawadas (2009), Chr. Marthaleris, Olivier Cadiot (abu 2010), Borisas Charmatzas (2011), Simonas McBurney (2012), Stanislasas Nordey, Dieudonné Niangouna (abu 2013). Rodyti šių ir kitų (F. Castorfo, Pippo Delbono, Rodrigo Garcíos, A. Hermanio, Ivo van Hove’s, Stefano Kaegi ir trupės Rimini Protokoll, Ludovico Lagarde’o, Jano Lauwerso ir trupės Needcompany, A. Mnouchkine ir trupės Théâtre du Soleil, Luko Percevalio, Milo Rau, C. Régy, Johano Simonso ir trupės ZT Hollandia, K. Warlikowskio) menininkų režisuoti spektakliai, choreografų (W. Forsythe’o, Mathilde Monnier, François Verret, Sachos Waltz) pastatyti šokio spektakliai. 2014–22 festivalio meno vadovas buvo prancūzų aktorius ir režisierius Olivier Py, nuo 2022 vadovauja portugalų aktorius ir režisierius Tiago Rodriguesas (pirmas festivalio vadovas iš užsienio).
1
Lietuvos režisierių ir teatrų spektakliai
Avinjono festivalio pagrindinėje programoje rodyti specialiai šiam festivaliui (festivalis buvo vienas koprodiuserių) pastatyti O. Koršunovo režisuoti spektakliai Meistras ir Margarita (2000, pagal M. Bulgakovą), W. Shakespeare’o Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija (2003, dėl streiko rodyta uždarose peržiūrose, abu OKT / Vilniaus miesto teatras). Dar rodyti kiti O. Koršunovo režisuoti spektakliai: Ten būti čia (pagal D. Charmsą), Senė 2 (pagal D. Charmsą, A. Vvedenskį, abu 1997, abu Lietuvos akademinis dramos teatras), Vienos nakties susitikimas (2000, tarptautinis teatro projektas Gorano Stefanovskio Hôtel Europa), Mariuso von Mayenburgo Ugnies veidas (2001, Oskaro Koršunovo teatras), S. Parulskio Vienatvė dviese (2002, Oskaro Koršunovo teatras, festivaliai Les Boréales, Gaida), G. Grajausko Rezervatas (pjesės skaitymas), Falko Richterio Dievas yra DJ (abu 2004), Molière’o Tartiufas (2018, Lietuvos nacionalinis dramos teatras), t. p. K. Lupos režisuotas spektaklis T. Bernhardo Didvyrių aikštė (2016, Lietuvos nacionalinis dramos teatras), E. Nekrošiaus režisuotas spektaklis W. Shakespeare’o Hamletas (1998). 2003 į pagrindinę programą atrinktas spektaklis Jeano‑Luco Lagarce’o Tolima šalis (režisierius G. Varnas, Kauno dramos teatras) neparodytas dėl streiko, 2020 W. Shakespeare’o Otelas (režisierius O. Koršunovas, OKT / Vilniaus miesto teatras) – atšaukus festivalį dėl COVID‑19 pandemijos. Avinjono festivalio Off programoje spektaklius rodė AAT | Artūro Areimos teatras (2018 – Falko Richterio Po ledu, 2021 – H. Müllerio Hamletmachine, abiejų režisierius A. Areima), Vilniaus senasis teatras (2022 – M. Ivaškevičiaus Dievų aušra, režisierius Vladimiras Gurfinkelis).
1706