avių banda
ãvys, dykaraginių (Bovidae) šeimos naminiai gyvuliai. Kilusios iš laukinių avinų (argalių, archarų ir muflonų). Prijaukintos aštuntame–septintame tūkstantmetyje prieš Kristų Pietvakarių Azijoje. Avių snukis smailus, lūpos plonos, dantys įkypi, aštrūs (suaugusi avis turi 24 krūminius ir 8 priekinius dantis), kojos stiprios, tvirtais nagais. Avys gerai prisitaiko prie aplinkos, bet nepakenčia drėgnų patalpų, pelkėtų ganyklų. Gyvena 9–15 m. (ūkio tikslams laikomos 6–8 metus). Lytiškai subręsta 5–6 mėn. ir anksčiau (pirmą kartą kergiamos 18 mėn.; nėštumas trunka apie 150 dienų). Žindymo laikotarpis 100–130 dienų. Veda po 1 ar 2 ėriukus (kartais iki 5–6 ir daugiau).
juoda Velso kalnų avis
Lietuvos juodgalvės avys
Naminių avių yra apie 500 veislių. Jos skirstomos į 5 grupes pagal uodegos ilgį ir riebumą: trumpauodegės liesauodegės, ilgauodegės liesauodegės, trumpauodegės riebiauodegės, ilgauodegės riebiauodegės ir kurdiukinės avys. Auginamos vilnai, mėsai, pienui, kailiams (karakuliui). Pagal paskirtį ir produkciją avys skirstomos į plonavilnes, pusiau plonavilnes, pusiau šiurkščiavilnes, kailines, mėsines riebalines, mėsines vilnines pienines šiurkščiavilnes ir mėsines vilnines šiurkščiavilnes. Dažniausios ligos: bruceliozė, juodligė, snukio ir nagų liga, nagų puvinys, diktiokauliozė, fascioliozė, monieziozė, nekrobakteriozė, niežai, strongiloidozė. Lietuvoje auginamos Lietuvos juodgalvės – pusiau plonavilnės avys. Svarbiausias avių pašaras vasarą – ganyklų žolė (per parą 8–10 kg), žiemą – šienas, šiaudai, sultingieji ir koncentruotieji pašarai.
avių banda Šiaurės jūros pakrantėje
517
-avis