tradicinis muzikos instrumentas taras
Azerbaidžãno mùzika
Senoji muzika, įtakos
Pirmosios žinios apie muziką siekia penktą–trečią tūkstantmetį prieš Kristų. 5 a. pr. Kr. Herodotas aprašė muzikos turnyrus, rengtus dabartinėje Azerbaidžano teritorijoje. Žinių apie viduramžių Azerbaidžano muziką yra poetų Nizami, Füzuli kūriniuose, Safi od Dino (13 a.), Əbdülqadiro Maraǧi (14–15 a.) teoriniuose darbuose. Muzikos raidai įtaką darė Artimųjų ir Vidurinių Rytų muzikinės kultūros. Po arabų užkariavimo 8–10 a. prigijo kai kurie arabų muzikos elementai, tačiau muzika išliko savita.
Liaudies muzika, instrumentai
muzikuoja azerbaidžaniečių ansamblis
Liaudies muzika – kaimo ir miesto folkloras bei liaudies profesionalių muzikantų (ašikų, hanendžių) kūryba – instrumentinė ir vokalinė, dažniausiai vienbalsė, su daugiabalsiškumo elementais. Gausu darbo, lyrinių, apeiginių, istorinių, humoristinių dainų, dainuojamų solo, kartais choro (dažniausiai unisonu). Ritmas įvairus, dažnos sinkopės, būdingi 6/8, 3/4, 2/4 metrai. Dermių sistema artima arabų muzikai. Yra 7 pagrindinės dermės, vadinamieji mugamai (makamas). Labiausiai paplitę trejopi mugamai – rastas, šūras, segiachas. Kiekviena dermė yra griežtai organizuota garsų sistema, turinti aiškų tonikos centrą, savitą emocinį pobūdį (rastas įkūnija energiją, vyriškumą, segiachas – meilės lyriką), charakteringas intonacijas, kadencijas.
Naudojama apie 30 liaudies muzikos instrumentų. Labiausiai paplitę: chordofonai – taras, sazas, kemanča, ūdas; aerofonai – zurna, tutekas, balabanas; membranofonai – nagara, defas ir kiti. Tradiciniai vokaliniai instrumentiniai žanrai – dastanai, bajati, mugamai. Juos atlieka liaudies dainiai profesionalai – ašikai ir hanendės. Ašikai patys sau pritaria sazu. Specifinis ašikų žanras dainos-dialogai (dejišmė), atliekami per muzikos turnyrus. Žymiausi ašikai Şirinas (18 a.), Ələskəras (19 a.), M. Bayramovas, A. Rzayeva (20 amžius).
Azerbaidžano ašikai koncertuoja Baku karavansarajuje (20 a. pabaiga)
muzikantas griežia kemanča
Miestuose populiarūs vokaliniai instrumentiniai ciklai mugamai (dar vadinami pagal dermės pavadinimą). Juos atlieka hanendės ir instrumentinis ansamblis (taras, kemanča, būgnelis). Vokalinės mugamų dalys kuriamos pagal Azerbaidžano poetų klasikų eiles. Mugamo forma plėtojama improvizuojant, nuolat grįžtant prie pagrindinės tonacijos. Žymiausi mugamų atlikėjai: vokalistai – M. Sadıqas (Sadıqçanas, 1846–1902), Cabbaras Qaryaǧdı (1861–1944), Q. Primovas (1880–1965), S. Şuşinski (1889–1965), Ə. Bakıxanovas (1892–1973), A. Rzayeva (1907–69), A. Qasımovas, S. Ismayılova, B. Dadaşova, A. Qasımova, Z. Xanlarova; instrumentininkai – Q. Primovas ir B. Mənsurovas (taras), S. Oqanezaşvili (kemanča).
Profesionaliosios muzikos raida
Profesionalioji muzika klostėsi 19 a. pabaigoje, veikiama Europos ir ypač rusų muzikinės kultūros (Baku veikė Rusų muzikos draugijos skyrius, simfoninis orkestras, privati operos trupė). Profesionaliosios muzikos pradininku laikomas muzikinio gyvenimo organizatorius, liaudies muzikos tyrinėtojas, kompozitorius Ü. Hacibəyovas. Jis pagrindė liaudies dermių sistemą ir išdėstė ją knygoje Azerbaidžano liaudies muzikos pagrindai (1945). Pirmoji Ü. Hacibəyovo opera Leila ir Medžnūnas (1908) įtvirtino naujo tipo mugamų operos žanrą ir nužymėjo profesionaliosios muzikos raidos kryptį – klasikinių Europos ir nacionalinės muzikos formų sintezę. 20 a. pirmoje pusėje Baku įkurta Operos ir baleto teatras (1908, suvalstybinta 1920), konservatorija (1921), liaudies instrumentų ansamblis (1926), kompozitorių sąjunga (1934), filharmonija (1936), valstybinis choras (1936), simfoninis orkestras (1938, dirigentas Niyazi).
Operos ir baleto teatro rūmai Baku (1911, architektas N. Bajevas)
Kompozitoriai Z. Hacibəyovas, A. M. Maqomayevas, A. Zeynallı (1909–32) sukūrė operų, muzikinių komedijų, simfoninės ir kamerinės muzikos. 1940 kompozitorius Ə. Bədəlbəyli (1907–76) sukūrė pirmąjį nacionalinį baletą Mergelės bokštas. 5 dešimtmetyje išpopuliarėjo simfoninės muzikos žanrai. Savitos, muzikinio folkloro stilistinių bruožų turinčios simfoninės muzikos sukūrė C. Hacıyevas (g. 1917), T. Quliyevas (g. 1917), Q. Qarayevas, S. Hacibəyovas, C. Cahanǧirovas (g. 1921). Artima liaudies tradicijoms kompozitoriaus F. Əmirovo (F. Amirovo) kūryba. Jo kūriniai ryškaus kolorito, su įspūdingu orkestro skambesiu. Intelektualiomis kūrinių koncepcijomis, sodria harmonija ir sudėtinga polifonija pagarsėjo vienas žymiausių Azerbaidžano kompozitorių Q. Qarayevas (1918–82). Pirmuosius koncertus liaudies instrumentui tarui ir simfoniniam orkestrui sukūrė H. Xanməmmədovas (1952, 1962), tarui ir liaudies instrumentų orkestrui – S. Rüstəmovas (1972), S. Ələskərovas (1983); romansų gazelių pagal Rytų poetų tekstus pirmieji sukūrė A. Zeynalle (1909), Ü. Hacibəyovas. Kiti žymūs Azerbaidžano muzikai: kompozitoriai – Niyazi (1912–84), A. Məlikovas (g. 1933), X. Mirzəzadė, V. Adıgözəlovas (1935–2006), R. Mustafayevas (g. 1926), A. Rzayevas (g. 1930), M. Mirzəyevas (g. 1933), N. Məmmədovas (g. 1928), A. Əlizadə (g. 1937), M. Quliyevas, F. Qarayevas, I. Hacibəyovas, Ə. Dadaşovas, dirigentai – Ə. Həsənovas (g. 1909), C. Hacibəyovas (1913–71), K. Abbdulayevas (g. 1927), dainininkai – Bülbülis (g. 1945), Ş. Mammədova (1897–1981), F. Muxtarova (1893–1972), R. Behbudovas, Ş. Ələkbərova (g. 1922), S. Qadımova (g. 1922), F. Əhmədova (g. 1928), L. Imanovas (g. 1929), M. Maqomayevas (g. 1942), F. Qasımova, X. Qasımova, R. Babayevas, muzikologai – Q. Qasımovas, L. Karagiçeva (g. 1920), I. Abezhauzas (g. 1923), B. Qurbanovas (g. 1939), E. Abbasova (g. 1932).
2309
3051
Azerbaidžano kultūra
Azerbaidžano konstitucinė santvarka
Azerbaidžano partijos ir profsąjungos
Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos