baldininkỹstė, dailusis amatas – baldų gamyba. Baldai daromi iš medienos, rečiau pinami iš vytelių, kalami iš akmens, liejami iš metalo (bronzos, žalvario, sidabro), plastiko. Jų dalys suneriamos, klijuojamos, tvirtinamos tašais, medsraigčiais, varžtais; dirbiniai dar sutvirtinami apkaustais, furnitūra. Minkštosioms dalims naudojamos spyruoklės, ašutai, vata, jūržolės, porolonas, akytoji guma. Baldai aptaisomi oda, audiniais, dramblio kaulo plokštelėmis. Mediniai paviršiai dažomi, lakuojami, poliruojami, faneruojami kietmedžiu ar brangmedžiu. Baldai puošiami drožyba, raižymu, kiaurapjūviu, auksavimu, inkrustacija (metalu, perlamutru, brangakmeniais, fajansu), intarsija, marketri, Florencijos mozaika.
Baldininkystės pradmenų atsirado gimininės gentinės visuomenės laikais. Baldininkystė ypač klestėjo senovės Egipte. Egiptiečiai naudojo grąžtą, oblių, mokėjo jungti baldų dalis, apdoroti įvairias medienos rūšis, baldus puošti inkrustacija. Senovės graikai ir romėnai turėjo tekinimo stakles. Meistriškai padaryti, puošnūs buvo Bizantijos baldai. Žlugus Romos imperijai baldininkystės technologijos buvo primirštos. Primityviai, tik pjūklu ir kirviu, ankstyvaisiais viduramžiais baldus gamino barbarai. Baldininkystė atgijo 9 a. vėl sukonstravus tekinimo stakles. Baldininkystė buvo plėtojama vėlyvaisiais viduramžiais, 14 a. Augsburge (Vokietija) atsiradus lentpjūvėms. 16 a. mechaniniu būdu pradėta pjaustyti fanerą. Baroko laikotarpiu nuo baldžių atsiskyrė baldų dekoruotojai (ebenistai). Nuo 19 a. daugiausia baldų gamina baldų pramonė.
2972