Ibizos vakarinė pakrantė (Cala Vedellos kurortas)
Baleãrų sãlos (ispanų k. Islas Baleares, katalonų k. Illes Balears), salynas Viduržemio jūros vakaruose, 200 km į rytus nuo Pirėnų pusiasalio. Sudaro Ispanijos autonominę sritį – Balearus. Plotas 4992 km2. Apie 1,15 mln. gyventojų (2019). Administracinis centras ir didžiausias miestas – Palma de Mallorca (416 000 gyventojų, 2019). Balearų salos apima Maljorkos, Menorcos, Pitiusų salas (Ibizą ir Formenterą) ir daug nedidelių aplinkinių salų. Geologiškai Balearų salos yra Andalūzijos kalnų tęsinys. Didžiausias aukštis 1445 m (Puig Majoro kalnas; Maljorkos saloje). Menorca – neaukštas (350 m) plokščiakalnis, stačiais krantais nusileidžiantis į jūrą. Daug karstinių urvų. Klimatas subtropinis; sausio vidutinė temperatūra 9–11 °C, rugpjūčio 24–26 °C. Sausos vasaros, drėgnos žiemos. Mediteraniniai krūmynai, miškai. Cabreros nacionalinis parkas (apima uolėtų salų grupę į pietus nuo Maljorkos salos). Ibizos sala – pasaulio paveldo vertybė (nuo 1999).
kraštovaizdis Valldemossos apylinkėse (Ibizos sala)
Menorcos kraštovaizdis
Capdeperos miestelis (Maljorka)
Dauguma gyventojų – katalonai; apie 4 % sudaro vokiečiai ir britai. Daugiau kaip 80 % gyventojų gyvena Maljorkos saloje. Didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2019): Calvià (50,5), Manacoras (43,8), Eivissa (49,7). 74 % ekonomiškai aktyvių gyventojų dirba paslaugų sferoje (1997). Tarptautinio turizmo regionas (apie 24 mln. turistų, 1998); daug pajūrio ir klimato kurortų. Konferencijų centrai (vyksta tarptautiniai kongresai). Žemdirbystė (auginama javai, alyvmedžiai, vynmedžiai, migdolai, figmedžiai, apelsininiai citrinmedžiai, gėlės), gyvulininkystė (veisiama galvijai, avys). Maisto (vaisių konservų), odos pramonė. Dailieji amatai. Žvejyba. Palma de Mallorcos (17,7 mln. keleivių) ir Mahóno (Menorcos saloje) tarptautiniai oro uostai. Palma de Mallorcos jūrų uostas; keltai į Barseloną, Valensiją, Alicantę.
Campaneto urvai (Maljorka)
Ibiza
3021
Istorija
Pirmieji gyventojai iberai. Nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų antros pusės buvo finikiečių kolonijų. 126 pr. Kr. salas prisijungė romėnai. 369–386 Romos provincija. 526 nukariavo vandalai. Nuo 534 Bizantijos sritis. 859–862 Balearų salas plėšė danų ir norvegų vikingai. Nuo 903 priklausė Kordobos emyratui; buvo atramos punktas piratų žygiams į Kataloniją, Provansą ir Italiją. 11 a. pabaigoje pasidavė Almoravidams, 12 a. viduryje – Almohadams; po Balearų vietininko sutarčių su Genuja (1181) ir Pisa (1184) – klestinti Viduržemio jūros prekybos bazė.
1229–35 Aragono karalius Jokūbas I užkariavo Maljorkos ir Ibizos salas; 13 a. 4 dešimtmetyje įkurta Maljorkos vyskupija. 1287 Aragono karalius Alfonsas III prisijungė Menorcos salą. Nuo 1298 nepriklausoma Maljorkos karalystė, 1349 grįžo Aragonui. 1708 Didžioji Britanija užgrobė Mahóną (Menorcos sala), pagal Utrechto taiką (1713) gavo Menorcą. 1756–63 Balearų salos priklausė prancūzams. 1802 vėl atiteko Ispanijai (nuo 1833 provincija).
Per Ispanijos pilietinį karą (1936–39) Maljorką ir Ibizą užėmė frankistai, Menorca buvo likusi respublikonų. Nuo 1983 03 01 Balearų salos – autonominė provincija.