báltai, grupė indoeuropiečių tautų ir genčių, kalbėjusių ar kalbančių giminingomis kalbomis ar tarmėmis. Tai lietuviai, latviai, prūsai, jotvingiai, skalviai, nadruviai, galindai, kuršiai, žiemgaliai, latgaliai, sėliai.
Daugiausia duomenų apie baltų senovę teikia kalbotyra. Etnogenezės klausimus aiškinti padeda archeologijos, antropologijos ir toponimikos duomenys. Bendrąsias baltų problemas tiria baltistika.
Terminas
Pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose baltus aisčių vardu 1 a. paminėjo romėnų istorikas Tacitas. 2 a. geografas Klaudijas Ptolemajas minėjo galindus ir sūduvius. 3 a.–4 a. pradžioje romėnų kelių žemėlapiuose pažymėti sėliai. 9 a. skandinavų kronikose ir kituose istoriniuose šaltiniuose minimi kuršiai (Cori), žiemgaliai (Semigallia), prūsai (Bruzi, Bruzzi). Jotvingius, lietuvius, latgalius pradėta minėti tik 11 a. pradžios Kvedlinburgo analuose ir 12 a. pradžios rusų metraščiuose.
Baltų vardą (nuo Baltijos jūros) kaip mokslinį terminą 1845 pateikė vokiečių kalbininkas G. H. F. Nesselmannas. K. Jaunius, kurį laiką K. Būga ir kiti baltus vadino aisčiais. Šis vardas lietuvių kalbininkų, istorikų darbuose išliko iki 20 a. 4 dešimtmečio vidurio.
Baltai skirstomi į vakarų, rytų (kartais vadinami centriniais), Dniepro baltus bei periferinius (pakraštinius).
Vakarų baltų terminą pirmieji taip pat ėmė vartoti kalbininkai, juo iš pradžių vadindami pirmo tūkstantmečio prieš Kristų prūsų ir jotvingių protėvius bei jų kalbą (R. Trautmannas, 20 a. pradžioje). Kai kurie mokslininkai (K. Būga ir kiti) įrodinėja, kad vakarų baltų prokalbė atsiskyrusi apie pirmo tūkstantmečio prieš Kristų vidurį. Iš pradžių vakarų baltais vadinta sembų kultūra bei jos pagrindu apie 7 a. pr. Kr. susiformavusi vakarų baltų pilkapių kultūra. Ši nuomonė plačiau paplito 20 a. 8 dešimtmetyje (Ł. Okulicz, J. Okuliczius), be to, vakarų baltais vieni tyrinėtojai vadina ir pirmaisiais amžiais po Kristaus buvusį prūsų, galindų, jotvingių, nadruvių, skalvių, sūduvių genčių kultūros arealą (J. Jaskanis), kiti – ir lietuvių bei latvių protėvius iki 5 amžiaus (J. Antoniewiczius). Kartais vakarų baltais vadinami ir kuršių protėviai.
Kilmė ir raida
baltai apie antrą tūkstantmetį prieš Kristų
NEOLITO LAIKOTARPIS. Manoma, kad ketvirto–trečio tūkstantmečių prieš Kristų sandūroje, kai pagerėjo klimatas ir pakito gyvenvietės, ūkis, įrankių ir ginklų gamybos būdas, laidosena bei labai išplito mainai, Vidurio Europoje susidarė giminiškų, tačiau labai įvairių virvelinės keramikos kultūros atmainų. Ji trečio tūkstantmečio pabaigoje– antrame tūkstantmetyje prieš Kristų paplito tik tose srityse, kuriose dabar gyvena ar gyveno baltai, slavai ir germanai. Šios indoeuropiečių kalbų grupės turi iš seno išlikusių bendrybių.
Trys giminiškos baltiškos kultūros – Pamarių, Padnieprės ir Fatjanovo – buvo paplitusios tose srityse, kuriose nuo jų gyvavimo laikų iki šiol išliko baltiškų upėvardžių bei vietovardžių. Pamarių kultūra (3300–1800 pr. Kr.) ir jos įtakos zona susidarė tarp Vyslos ir Dauguvos upių, kai virvelininkai įsiliejo ir itin paveikė senąsias vietos kultūras. Virvelininkai buvo masyvūs ilgagalviai, o vietiniai gyventojai – labiau apvaliagalviai. Pamarių kultūros kapuose randamos jau abiejų tipų hibridinės formos. Greta ir toliau rutuliojosi vietinių europidų Narvos kultūros ir Nemuno kultūros vėlyvieji variantai. Veikiausiai tik paveikti virvelininkų šių kultūrų žmonės tapo indoeuropiečiais ir baltais. Gryna Pamarių kultūra buvo tik jos paplitimo vakarinėje dalyje, ypač Baltijos pakrantėje. Manoma, kad tuomet pradėjo išsiskirti vakariniai baltai. Šio laikotarpio rytinių baltų kultūra tėra vietinių senovės kultūrų vėlyvasis variantas, paveiktas Pamarių ir rutulinių amforų kultūrų.
Visai skirtingos buvo Padnieprės ir Pavolgio baltų kultūros; Padnieprės kultūros sritis susidarė kiek vėliau. Savo inventoriumi Padnieprės kultūra gerokai skiriasi nuo Pamarių kultūros, nes anksti dabartinėje Ukrainoje buvo paveikta megalitinės rutulinių amforų kultūros.
Padnieprės baltų kultūros srities atšaka buvo Volgos aukštupio baseine antro tūkstantmečio prieš Kristų pirmame ketvirtyje paplitusi Fatjanovo kultūra. Nors ši kultūra t. p. virvelinės keramikos, tačiau puodų formos turi daugiau rutulinių amforų kultūros bruožų; be to, sukurta tik šiai kultūrai būdingų dirbinių tipų (pvz., Fatjanovo tipo laiviniai kovos kirviai). Padnieprės ir Fatjanovo baltų kultūros sritys palaikė mainų prekybos ryšius. Jas siejo bendras masyvaus ilgagalvio žmogaus antropologinis tipas, kuris abi šias kultūras skiria nuo piečiau Vidurio Europoje paplitusios virvelinės keramikos kultūros atmainų. Į šiaurę ir šiaurės rytus nuo baltų gyveno finougrų gentys, į pietryčius ir pietus – iranėnai.
BRONZOS IR GELEŽIES AMŽIAI. Bronzos amžiaus baltų kultūros sritis buvusioje Pamarių kultūros teritorijoje nustatoma pagal savitus vietos gamybos atkraštinius kirvius ir kitus žalvarinius dirbinius. Rytų ir vakarų baltų skirtumai šiame amžiuje dar padidėjo. Vakarų sričiai būdinga laidosena pilkapiuose su akmenų konstrukcijomis (ankstyvuoju bronzos amžiaus laikotarpiu – su nedegintų mirusiųjų kapais, vėlyvuoju – su degintų). Negausių rytų baltų kapų rasta kapinynuose: iš bronzos amžiaus su nedegintų mirusiųjų kapais, iš ankstyvojo geležies amžiaus – su degintų. Baltams būdinga brūkšniuotoji keramika vakarų baltų teritorijoje naudota tik bronzos amžiaus ankstyvuoju laikotarpiu, rytų baltų teritorijoje – dar ir pirmaisiais šimtmečiais po Kristaus.
baltai 4–3 a. pr. Kr.
Bronzos amžiaus pabaigoje ir ankstyvajame geležies amžiuje (pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pirma pusė) Rytų Lietuvoje, Latvijoje ir Baltarusijoje buvo įrengta baltams būdingų piliakalnių. Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje ir antroje pusėje buvo bent penkios šešios baltų kultūrinės sritys. Greta vakarų baltų pilkapių kultūros ir rytų baltų brūkšniuotosios keramikos kultūros baltiškos buvo ir Okos aukštupio kultūra, Juchnovo kultūra, Dniepro–Dauguvos kultūra ir veikiausiai Milogrado kultūra bei Pamarių kultūra. Dviejų pastarųjų baltiškumą rodo jų teritorijos ir baltiškų hidronimų arealo sutapimas. Šios dvi periferinės baltų kultūros sunyko pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje (nėra tęstinumo vėlesnėse baltų kultūrose). Padnieprės ir Okos aukštupio baltų kultūros transformavosi į Bancerovo-Tušemlios kultūrą, Koločino kultūrą ir Moščino kultūrą (jos gyvavo maždaug iki 8 a. po Kr. vidurio, vėliau ėmė vyrauti slavų kultūros). Pirmo tūkstantmečio po Kristaus antroje pusėje Dniepro ir Okos baseinų baltus Dniepru į šiaurę besiveržiantys slavai atskyrė nuo vakarų srities baltų ir juos asimiliavo; jų reliktų apie Možaiską ir Smolenską buvo likę iki 9 a., Okos baseine rašytinių šaltinių minimi iki 12 a. imtinai (čia gyveno rytų galindai).
baltai 2–3 a.
Pirmaisiais amžiais po Kristaus ėmė ryškėti baltų gentinės sąjungos (9–13 a. istoriniuose šaltiniuose jos vadinamos sembais, galindais, sūduviais, kuršiais, žemaičiais, lietuviais, žiemgaliais, latgaliais ir kitaip). Jos skiriasi kapų įrengimu, įkapėmis. Prūsų gentys mirusiųjų palaikus degindavo; joms būdinga kapai su pelenais urnose ir savita keramika, lietuvių gentims – kapinynai (Lietuvos vakarinėje ir vidurinėje dalyse) ir pilkapynai (Lietuvos rytuose) su sampilais iš žemių ar akmenų arba iš žemių ir akmenų (Lietuvos pietryčiuose; jotvingių palikimas).
baltai 6–7 a.
Iš baltų genčių pirmo tūkstantmečio pabaigoje–antro tūkstantmečio pradžioje ėmė rastis ankstyvosios prūsų, jotvingių, lietuvių, nuo 13 a. – ir latvių tautos. Prūsų ir jotvingių tautų susidarymą nutraukė Vokiečių ordino agresija, jotvingių – dar ir rusų, vėliau lenkų kunigaikščių antpuoliai bei lenkų kolonizacija. Susikūrė ir išliko lietuvių ir latvių tautos.
https://s.vle.lt/maps/vle/?mapid=1_baltai_VI_VII
baltai 11–12 a.
Baltai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, gyveno nedidelėmis gimininėmis bendruomenėmis. Pirmo tūkstantmečio viduryje susidarė teritorinės bendruomenės, antro tūkstantmečio pradžioje – žemės, vėliau įėjusios į ikivalstybinius junginius (baltų žemių konfederacijos).
L: K. Būga Rinktiniai raštai 3 t. Vilnius 1958–61; P. I. Kušneris-Knyševas Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis Čikaga 1979; Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos istorija t. 1–2 Vilnius 1984–87; M. Gimbutienė Baltai priešistoriniais laikais Vilnius 1985; M. Michelbertas Senasis geležies amžius Lietuvoje Vilnius 1986; Lietuvių etnogenezė Vilnius 1987; V. Pėteraitis Mažoji Lietuva ir Tvanksta Vilnius 1992; A. Girininkas Baltų kultūros ištakos Vilnius 1994; E. Grigalavičienė Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje Vilnius 1995; R. Rimantienė Akmens amžius Lietuvoje Vilnius 1996; A. Tautavičius Vidurinis geležies amžius Lietuvoje Vilnius 1996; L. Kilian Haffküstenkultur und Ursprung der Balten Bonn 1955; P. Tretjakov Finno-ugry, balty i slavjane na Dnepre i Volge Moskva–Leningrad 1966; J. Antoniewicz Bałtowie zachodni w V w. p. n. e.–V w. n. e. Olsztyn–Białystok 1979; Ł. Okulicz Kultura kurhanów zachodniobałtyjskich we wczesnej epoce żelaza Wrocław 1970; J. Jaskanis Obrządek pogrzebowy zachodnich Bałtów u schyłku starožytności (I–V w. n. e.) Wrocław 1974; R. J. Denisova Antropologija drevnich baltov Riga 1975; Etnografičeskie i lingvističeskie aspekty etničeskoj istorii baltskich narodov Riga 1980; Iz drevnejšej istorii baltskich narodov (po dannym archeologii i antropologii) Riga 1980; V. Sedovs Balti senatnē Rīga 1992; Ł. Okulicz-Kozaryn Dzieje Prusów Wrocław 1997.
1493