baltramiejiẽčiai, bartolomiẽčiai, Kunig beñdro gyvẽnimo susirinkmas (lot. Institutum Clericorum saecularium in commune viventium), diecezinių kunigų institutas (vienuolija).
Istorija
1640 įkūrė Bartholomäus Holzhauzeris (lietuviškai Baltramiejus; iš čia pavadinimas). 1680 popiežius Inocentas XI patvirtino pirmuosius įstatus, 1684 – papildytus. Vietoj vienuolių įžadų baltramiejiečiai prisiekdavo gyventi kartu (gyvendavo po kelis viename name) ir siekti krikščioniško tobulumo bei bendrai naudotis bažnytinėmis įplaukomis.
Išplito Austrijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Lenkijoje ir PietųAmerikoje. Vakarų Europoje veikė iki 18 a. pabaigos; Lenkijoje oficialiai iki apie1850.
Tikslas – rūpintis kunigų vidiniu gyvenimu, sielovados uolumu, globoti senus ir sergančius kunigus. Baltramiejiečiams vadovaudavo vyresnysis (jį skirdavo Apaštalų Sostas) ir vyskupas. Vyskupų kviečiami padėdavo pastoraciniame darbe.
Baltramiejiečiai Lietuvoje
Į Lietuvą atvyko iš Varšuvos 1736 Vilniaus vyskupo M. J. Zenkavičiaus kvietimu. Administravo Vilniaus kunigų seminariją; turėjo 2 vienuolynus. Po konflikto su kapitula apie 1763 išvyko.
3078