báltų dail
Narvos kultūros puodai (molis su augalinėmis priemaišomis, ketvirto tūkstantmečio pabaiga–trečio tūkstantmečio prieš Kristų vidurys, Šventosios gyvenvietė; Lietuvos nacionalinis muziejus)
Daugiausia išliko taikomosios dailės dirbinių: papuošalų, keramikos, buities daiktų, žirgo aprangos, ginklų ir ginkluotės dalių, gintarinių, kaulo, rago, medžio, odos, stiklo dirbinių, audinių. Vaizduojamosios dailės kūrinių išliko vos keletas. Dailės dirbiniuose didelę reikšmę turėjo ornamentika. Skiriami pagrindiniai ornamentai: geometrinis, augalinis, zoomorfinis, antropomorfinis. Vyravo geometrinis ornamentas, kurio kompozicijų įvairovė baltus skyrė iš kitų genčių. Zoomorfinis ornamentas atsirado pirmo tūkstantmečio viduryje ant žalvarinių ir sidabrinių papuošalų. Vėlyvajame geležies amžiuje jis tapo savitu baltų zoomorfiniu stiliumi, būdingu ne tik papuošalų, bet ir buities dirbinių, žirgo aprangos dekorui. Augalinis ornamentas buvo nepopuliarus, vienas įdomesnių – skulptūrinės aguonų galvutės. Šį motyvą 6–7 a. baltai perėmė iš šiaurės germanų. Antropomorfinius motyvus baltai perėmė iš kitų tautų; vaizduota stilizuotos žmonių figūrėlės, galvos, retesni žingsniuojančio vyro ir raitelio skulptūriniai atvaizdai.
urna (molis, 4–3 a. pr. Kr., Egliškių pilkapynas; Lietuvos nacionalinis muziejus)
puodai brūkšniuotu, lygiu, gludintu, grublėtu ir gnaibytu paviršiumi (molis, pirmas tūkstantmetis, Aukštadvario, Bakšių, Norkūnų piliakalniai ir gyvenvietės; Lietuvos nacionalinis muziejus)
Papuošalai simetriškosios ar centriškosios kompozicijos, dekoruoti ornamentinėmis juostomis, skiriančiomis ornamentuotus plotus nuo neornamentuotų, ir paryškinančiomis papuošalo konstrukcines dalis. Ornamentai buvo raižomi, kalstomi antspaudais, liejami kartu su papuošalu. Papuošalus liedavo, kaldavo, vydavo iš vielų. Mokėta puošybos detales prilituoti, žalvarinių dirbinių paviršių sidabruoti ir alavuoti. Taikytos emaliavimo, juodinimo, auksavimo, filigrano, grūdelių litavimo, geležies inkrustavimo sidabru ar variu technikos.
Neolito laikotarpiu Narvos kultūros dirbiniuose vyravo geometriniai raštai. Būdinga realistiniai ir abstraktūs antropomorfiniai (žmogaus galvą ar biustą vaizduojančios didelės stulpinės figūros, nedidelės figūrėlės, žmonių skulptūriniai veidai, schematizuoti figūrų raižiniai ir lipdiniai ant puodų sienelių) bei zoomorfiniai (briedžių, elnių, lokių, bebrų, vandens paukščių, žalčių, gyvačių pavidalo apeiginės lazdos, kabučiai, atvaizdai ant buities reikmenų) dailės dirbiniai. Keramikai būdinga smailiadugniai, kartais geometriniais raštais dekoruoti puodai. Pamarių kultūros keramika išsiskyrė puošniais geometriniais motyvais (virvelėmis, eglutėmis, įkartomis, įspaudais) dekoruotais įvairių formų indais (puodai, didžiosios puodynės, taurės, dubenys, rutulinės amforos). Gaminta gintariniai dirbiniai: sagutės, grandys, įvairių formų kabučiai; ypač puošnūs buvo smulkių duobelių kryžma dekoruoti skridiniai.
apeiginė lazda su briedės galva (ragas, trečias tūkstantmetis prieš Kristų, Šventosios gyvenvietė; Lietuvos nacionalinis muziejus)
Bronzos ir ankstyvajam geležies amžiui būdinga nesudėtingas, dažniausiai iš smulkių įkartėlių sudarytas, geometrinis ornamentas ir apskriti, į viją ar spiralę susukti, papuošalai: antsmilkiniai, įvijos, smeigtukai, apyrankės, žiedai. Gaminta kanopiniais galais ir kitų tipų antkaklės, gunkluotos apyrankės (nelygiu paviršiumi, su gumbais), kauliniai smeigtukai (forma ir dekoru panašūs į žalvarinius papuošalus), tutulio pavidalo (su išsikišimais) smeigtukai ir sagos. Ankstyvajame geležies amžiuje atsirado pirmosios nesudėtingų formų segės. Plito brūkšniuotoji keramika (išnyko apie 2–3 a.), kurios paviršius lygintas šiaudų gniūžte, kartais puoštas gnaibytu ornamentu, pirštų ar kitais įspaudais. Prieš pradedant žiesti indus dar lipdyti grublėtosios keramikos (paviršius apdrėbtas skystu moliu) neornamentuoti puodai; retas jų su gnaibytu ornamentu. Išsiskiria pilkapiuose randamos savitų formų urnos su dvigubomis ar trigubomis ąselėmis bei dangteliais ir veidinės urnos. Pastarosios gausiai dekoruotos geometriniais motyvais ar realistiškai pavaizduotais žmonių veidais, papuošalais, ginklais, siužetinėmis simbolinėmis scenomis.
Senajame geležies amžiuje iš pradžių vyravo atvežtiniai ir pagal bendrą europinę tradiciją pagaminti papuošalai (akinės, sparninės, labai profiliuotos skydelinės segės). 2–4 a. paplito baltams būdingi geometrinio ornamento papuošalai: antsmilkiniai, įvairūs kabučiai, antkaklės, įvairių formų lankinės segės, ypač puošnūs buvo kiauraraščiai krūtinės papuošalai, įvairių formų smeigtukai. Iš Romos provincijų baltų gentys perėmė žalvarinių papuošalų, geriamųjų ragų rankenų, žirgo pakinktų puošybą įvairiaspalve emale. Vieni gražiausių šio laikotarpio dirbinių – kiauraraščiai papuošalai, diržų apkalai. Plito tutuliais, mėlyno stiklo akutėmis puošti papuošalai, savitų formų lankinės segės, atsirado alavavimo, filigrano imitacijos, grūdelių litavimo technikos. Vakarų Lietuvos laidojimo vietose aptinkama baltams būdingų lipdytų lygaus paviršiaus miniatiūrinių puodelių.
geriamojo rago angos apkalo fragmentas (sidabras, 5 a., Plinkaigalio kapinynas; Lietuvos nacionalinis muziejus)
Pirmo tūkstantmečio viduryje, Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu, baltų dailėje išryškėjo Europos menui būdingi bruožai. Atsirado naujų geometrinių formų (pusapskritimių, trikampių, su įvairiais papildymais viduje, S raidės pavidalo riesčių) ir jų motyvų: bangelių, žvaigždžių, rozečių, žąsų kojelių, bėgančio šuns, liepos lapelių ir kitų (6 a. pabaigos baltų dailėje šie motyvai išnyko). Germanų (ypač šiaurės germanų) pavyzdžiu papuošalus ir buities dirbinius pradėta dekoruoti realistiniais zoomorfiniais motyvais. Naujais geometriniais ornamentais ir realistiniais vandens paukščių, briedžių atvaizdais išsiskiria plačiųjų sidabrinių geriamųjų ragų apkalų dekoras.
Baltai nešiojo daug metalinių papuošalų. Jų gausa, formos, ornamentika, nešiojimo būdas skiria baltus iš aplinkinių genčių. Kai kurie papuošalai – metaliniai apgalviai, varpelio formos kabučiai, šaukštinės antkaklės, lankinės segės žvaigždine kojele, lankinės žieduotosios, laiptelinės segės, segės kryžine kojele, kai kurių tipų pasaginės segės, kryžiniai, kiaurakryžmiai, nuokamieniai smeigtukai, rankogalinės ir zoomorfiniais galais apyrankės – būdingi tik baltų gentims.
Vidurinio geležies amžiaus antros pusės ir vėlyvojo geležies amžiaus dailės dirbiniai buvo dekoruojami sudėtingais, iš taško, tiesės, apskritimo, trikampio, rombo, X, +, svastikos sudarytais geometriniais ornamentais. Pažymėtinos 7–8 a. galindų urnos su langeliais, ornamentuotos geometriniais raštais. Išliko tos pačios papuošalų pagrindinės grupės: metaliniai apgalviai, antkaklės, karoliai, krūtinės grandinėlės, segės, smeigtukai, apyrankės, žiedai, įvairūs kabučiai. Baltų gentys nešiojo skirtingų formų papuošalus. Be lankinių segių, atsirado įvairių formų ir dekoro pasaginių ir plokštinių segių. Plito papuošalai, dengti balto metalo kalstytomis plokštelėmis, puošti mėlyno stiklo akutėmis (segės, smeigtukai, įvairūs kabučiai). 9–12 a. juvelyriniuose ir buities dirbiniuose, žirgo kamanų detalėse vyravo zoomorfinis stilius, kurio pagrindinis elementas buvo savitai vaizduotas roplys. Ginklams ir ginkluotei (kovos kirviai, kalavijų ir kovos peilių makščių apkalai, kalavijų rankenų buoželės ir skersiniai) būdinga geometriniai ir augaliniai motyvai.
moters papuošalai (žalvaris, sidabras, 8 a., Žvilių kapinynas; Lietuvos nacionalinis muziejus)
10–14 a. kalavijų skersiniai ir buoželės, kamanų apkalai, balno kilpos dekoruoti akanto lapus primenančiais augaliniais motyvais. Šių dirbinių stiliui įtakos turėjo Bizantijos menas, pasiekęs baltus per rytų slavus ir skandinavus. Vakarų Lietuvos kapuose išliko miniatiūrinių lipdytų puodelių. 10 a. atsirado banguotų ar horizontalių linijų raštų žiestoji keramika su įvairiais įspaudais.
baltų menas
L: P. Tarasenka Lietuvos piliakalniai Kaunas 1956; R. Kulikauskienė, R. Rimantienė Lietuvių liaudies menas: Senovės lietuvių papuošalai kn. 1 Vilnius 1958; P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius Lietuvos archeologijos bruožai Vilnius 1961; R. Volkaitė-Kulikauskienė Lietuviai IX–XII amžiais Vilnius 1970; Lietuvos TSR archeologijos atlasas t. 4 Vilnius 1978; L. Vaitkunskienė Sidabras senovės Lietuvoje Vilnius 1981; P. Kulikauskas Užnemunės piliakalniai I–XIII a. Vilnius 1982; A. Girininkas Baltų kultūros ištakos Vilnius 1994; G. Zabiela Lietuvos medinės pilys Vilnius 1995; A. Bliujienė Vikingų epochos kuršių papuošalų ornamentika Vilnius 1999; W. Gaerte Urgeschichte Ostpreussens Königsberg 1929; J. Okulicz Pradzieje ziem pruskich od późnego paleolitu do VII w.n.e. Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk 1973.
549