Bamako konvencija

Bamãko konveñcija (angl. The Bamako Convention), Bamãko konveñcija dėl impòrto į Ãfriką draudmo ir tarpvalstýbinio judjimo bei pavojngų atliek tvakymo Ãfrikoje kontròlės (angl. Bamako Convention on the ban on the Import into Africa and the Control of Transboundary Movement and Management of Hazardous Wastes within Africa), Afrikos valstybių sutartis, draudžianti importuoti bet kokias pavojingas (įskaitant radioaktyviąsias) atliekas. Priimta 1991 01 30 Bamake, įsigaliojo 1998 04 22, užregistruota Jungtinėse Tautose 2000 03 17. Konvenciją pasirašė 35 šalys, ratifikavo 29 (2022 duomenimis). Šios konvencijos tekstai arabų, anglų, prancūzų ir portugalų kalbomis yra vienodai autentiški.

Bamako konvencijai impulsą davė tai, kad Bazelio konvencija nesugebėjo uždrausti prekybos pavojingomis atliekomis silpnos ekonomikos šalyse, ir pripažinimas, kad daugelis stiprios ekonomikos šalių nuodingas atliekas eksportavo į Afriką.

Specifiškumas

Bamako konvencijos formatas ir kalba panašios į Bazelio konvencijos, išskyrus tai, kad ji daug griežčiau draudžia bet kokį pavojingų atliekų importą ir nedaro išimčių tam tikroms pavojingoms atliekoms (tokioms kaip radioaktyviosios medžiagos), pagamintoms laikantis Bazelio konvencijos. Bamako konvencija išsiskiria plačiomis taikymo galimybėmis nustatant finansinę atsakomybę. Kai šalis padaro žalos dėl bet kokio Konvencijos pažeidimo, ji gali būti nubausta piniginėmis baudomis, kurias apibrėžia faktinės aplinkybės. Tokiu atveju nebūtina nustatyti, kas kaltas dėl avarijos, kuriai įvykus buvo padarytas nuostolis, žala aplinkai ar buvo sužaloti žmonės; už tai griežtai atsako atliekų turėtojas ir tvarkytojas. Kitas išskirtinis Bamako konvencijos aspektas yra prevencinis požiūris į taršą. Konvencija draudžia visas į orą išleidžiamas medžiagas, kurios gali būti kenksmingos ir toksiškos.

radioaktyviosios medžiagos

Konvencijos tikslai

Uždrausti visų pavojingų ir radioaktyviųjų atliekų importą į Afrikos žemyną, nesvarbu kokios būtų to priežastys; sumažinti ir kontroliuoti pavojingų atliekų tarpvalstybinį judėjimą Afrikos žemyne; uždrausti bet kokį pavojingų atliekų išmetimą į vandenynus ir vidaus vandenis, t. p. ir jų deginimą; užtikrinti, kad atliekos būtų šalinamos nekenksmingai aplinkai; skatinti švaresnę gamybą laikantis leistino išmetamųjų teršalų kiekio, pagrįsto prielaidomis apie asimiliacinius pajėgumus; laikytis atsargumo principo, kuris reikalauja, kad jei yra rimtas įtarimas, jog tam tikra veikla gali sukelti žalingų aplinkai padarinių, geriau tą veiklą kontroliuoti dabar, o ne laukti neginčijamų mokslinių įrodymų. Pavojingos atliekos, kurioms taikoma Bamako konvencija, išvardytos dokumento I ir II prieduose.

Konferencijos

Pirmoji Bamako konvencijos Šalių konferencija susirinko 2013 06 24–26 Bamake. Konferencijos metu šalys susitarė, kad Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programa vykdys Bamako konvencijos sekretoriato funkcijas. Šalys t. p. nusprendė skatinti Bamako konvencijos sekretoriatą stiprinti ryšius su Bazelio, Roterdamo ir Stokholmo konvencijų sekretoriatais.

Antroji Bamako konvencijos Šalių konferencija dėl importo į Afriką uždraudimo ir tarpvalstybinio judėjimo bei pavojingų atliekų tvarkymo Afrikoje kontrolės vyko Abidžane, Dramblio Kaulo Krante 2018 01 30–02 01.

Trečioji Bamako konvencijos Šalių konferencija vyko 2020 02 12–14 Brazavilyje, Kongo Respublikoje. Konferencijos tema – Nuo sprendimų iki veiksmų: darbas Afrikos labui užtikrinant saugias chemines medžiagas ir atliekų ateitis.

1163