Bãro konfederãcija, Abiejų Tautų Respublikos (ATR) bajorų (daugiausia katalikų ir šiek tiek unitų) sąjunga, sudaryta 1768 02 29 Bare (Vinnycios sr., Ukraina). Tikslas – kovoti su Radomo konfederacija, prieš Rusijos įtaką ATR, jos statytinį karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį, prieš kitatikių (disidentų) teisių sulyginimą su katalikais; ginti valstybinį suverenitetą ir stiprinti federacinę valstybę reformomis. Judėjimo svarbiausias centras buvo Lenkija. Baro konfederacija – Potockių ir Čartoriskių grupuočių kovos padarinys. Konfederacijos steigėjai ir vadovai: didikai Adamas Stanisławas Krasińskis, Mykolas Jonas Pacas, Joachimas Potockis (konfederacijos maršalka po 1769), Józefas Pułaskis (maršalka iki 1769), K. S. Radvila, J. Sapiega. ATR valdovas, Rusijos pasiuntinio N. Repnino įtikintas ir bijodamas netekti sosto, pasiskelbė konfederatų priešu, paprašė Rusijos karinės pagalbos ir 1768 vasarą konfederatų svarbiausias pajėgas sumušė.
Baro konfederatai gina Čenstakavos vienuolyną (aliejus, 1875, dailininkas Józefas Chełmońskis; Varšuvos nacionalinis muziejus)
1769 konfederatų judėjimas vėl sustiprėjo. Lietuvoje konfederatus organizavo K. S. Radvila (Lietuvos konfederacijos maršalka), Mykolas Jonas Pacas, S. Kosakovskis. K. S. Radvilos pajėgas Rusijos kariuomenė sumušė 1769 10 prie Nesvyžiaus, Lenkijos (Józefo Pułaskio pajėgas) 1769 06 – prie Slanimo ir Brastos (Bresto); Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederatų vadovybė pabėgo į Prūsiją. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono M. K. Oginskio kariuomenę 1771 09 Baltarusijoje sumušė A. Suvorovas. Tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos konfederatų vadų vyko kivirčai.
Baro konfederacijos pralaimėjimai buvo viena dingsčių Rusijai, Prūsijai ir Austrijai pasidalyti ATR. Baro konfederacija buvo likviduota po ATR I padalijimo (1772; Abiejų Tautų Respublikos padalijimai).
L: W. Konopczyński Konfederacja Barska 2 t. Warszawa 1936–38.