baròkas (it. barocco – keistas, įmantrus, puošnus), 16 a. pabaigos–18 a. pirmos pusės epocha Europoje. Prasidėjo baigiantis Renesansui, susijusi su kontrreformacija, monarchijos įsigalėjimu, dvaro kultūra. Buvo suabejota žmogaus proto, mokslo galia, pabrėžta tikėjimo reikšmė; teologijoje ir filosofijoje religingumas, teocentrinis požiūris derintas su racionalizmu. Siauresne prasme barokas – meno kryptis, stilius. Būdingiausi literatūros ir meno stiliaus bruožai: dinamiškumas, dramatizmas, polinkis į patetiką, tapybinių efektų, didybės, įmantrių formų paieška, kontrastų, antitezių pomėgis. Barokas su savo grožio kriterijais yra Renesanso priešingybė. Šalia baroko stiliaus plėtojosi kitos stilistinės, žanrinės bei teminės kryptys, pvz., manierizmas, rokokas, klasicizmas. Meno istorijoje ir literatūros moksle baroko terminą 20 a. įteisino Šveicarijos mokslininkas H. Wölfflinas.
2271