baròko architektūrà

Bendrieji bruožai

Baroko architektūros formos išsirutuliojo iš Renesanso architektūros. Tačiau vietoj renesanso racionalumo įsivyravo iracionalumas, plastiškumas, architektūros masių dinamika, gausi skulptūrinė ornamentika; siekta įspūdingų dydžių ir proporcijų. Renesansui būdinga modulinė sistema pakeista vyraujančia orderine imitacija, dekoracija, kreivų linijų planais ir sudėtingomis išorės architektūros formomis.

Suformuotas rūmų bei užmiesčio vilų ansamblio tipas su parku, vandens telkiniais, kaskadomis, fontanais. Miestų statyboje chaotišką planavimą pakeitė aikščių ansambliais (dažnai su obeliskais, fontanais) užsibaigiančios tiesios gatvės. Plėtota kupolo forma, taikytas naujas dekoras: reprezentaciniuose rūmuose ir sakraliniuose pastatuose vyravo tapybiniai plafonai, dekoratyvinė skulptūra, stiuko lipdiniai. Siekta skirtingų meno sričių ansambliškumo.

Skiriami 3 baroko raidos laikotarpiai: ankstyvasis, brandusis ir vėlyvasis.

Italijoje

Ankstyvojo baroko architektūra gana nuosaiki; plėtotas jėzuitų stilius, labiausiai reiškęsis sakralinėje architektūroje (prototipu tapusi Jėzaus bažnyčia Romoje, 1568–84, architektas G. da Vignola, fasadas 1575, architektas G. della Porta). Brandųjį baroką formavo architekto F. Borromini projektai (Šv. Karolio bažnyčia prie Keturių fontanų Romoje, 1667), pasižymėję ekspresyviais, banguotais fasadais, giliomis nišomis, kelių tarpsnių sudvejintomis kolonomis. Vėliau brandųjį baroką plėtojo architektas ir dailininkas G. L. Bernini (Šv. Andriejaus bažnyčia Romoje, 1658; Šv. Petro bazilikos interjeras, 1633–66, ir aikštė priešais baziliką, pradėta 1657–67).

Švč. Mergelės Marijos Išgelbėtojos bažnyčia Venecijoje (1631–81, architektas B. Longhena)

Raiškių barokinių pastatų suprojektavo dailininkas ir architektas Pietro da Cortona (Švč. Mergelės Marijos Taikingosios, 1657, Švč. Mergelės Marijos, 1662, bažnyčių fasadai Romoje), architektas B. Longhena (bažnyčios Venecijoje – Švč. Mergelės Marijos Išgelbėtojos, 1631–81, basųjų karmelitų Švč. Mergelės Marijos, 1656–80, fasado architektas G. Sardi), architektas G. Guarini (bažnyčios Turine – Šv. Lauryno, pradėta 1668, Šv. Pilypo, pradėta 1675, 1730 perstatyta). Vėlyvojo baroko architektūros formos lengvos, dekoratyvios (architekto F. Juvarros projektai). Baroko principus urbanistikoje įtvirtino D. Fontanos Romos pertvarkymo projektas (pradėta 1585), grįstas optikos ir perspektyvos dėsniais (efektingai atsiveriančios gatvės su aikštėmis jų galuose, fontanais).

Prancūzijoje

Versalio rūmų Karo salono interjeras (pradėtas 1678, architektas J. Hardouinas‑Mansart’as, Ch. Le Brunas, skulptorius A. Coysevox’as)

Prancūzijos architektūroje barokas susiliejo su klasicizmu (Versalio rūmų ansamblis, 1689, architektai L. Le Vau, J. Hardouinas‑Mansart’as, kraštovaizdžio architektas A. Le Nôtre’as). Ispanijoje barokas iš pradžių reiškėsi santūriomis, rūsčiomis formomis, sekta Romos architektūra. Vėliau peraugo į egzotišką čurigereską (Salamancos centrinės aikštės ansamblis, 1755, architektas A. de Churriguera), kuriame barokas derėjo su įmantriais maurų architektūros elementais. Ispanijos baroko architektūra darė įtaką jos kolonijų (ypač Meksikos) architektūrai, iš Portugalijos barokas plito į Braziliją.

Vokietijoje

Zwingerio ansamblis Dresdene (18–19 a.)

Barokas buvo itin populiarus Vokietijoje. Šiaurės Vokietijoje plėtotos nuosaikesnės architektūrinės formos (Charlottenburgo rūmų ansamblis Berlyne, 1706, architektas A. Schlüteris), kitose Vokietijos žemėse barokas reiškėsi įmantresniais pavidalais (Zwingeris Dresdene, 1722, architektas M. D. Pöppelmannas). Austrijos baroko svarbiausi pastatai: Melko vienuolynas (1736, architektas J. Prandtaueris), Šv. Karolio Baromiejaus bažnyčia Vienoje (1716–37, architektas J. B. Fischeris von Erlachas), Aukštutiniai Belvederio rūmai Vienoje (1724, architektas J. L. von Hildebrandtas).

Didžiojoje Britanijoje ir Rusijoje

Šv. Pauliaus katedra Londone (1710, architektas Chr. Wrenas)

Didžiojoje Britanijoje (nuo 17 a.) barokas pasižymėjo racionalumu (Šv. Pauliaus katedra Londone 1710, architektas Chr. Wrenas), paladianizmo principų plėtote (Chiswicko vila, 1725, architektas R. Boyleʼis). 18 a. pradžioje Rusijoje susiformavo savitas barokas, derinęs baroko principus su klasicizmo elementais, rokoko ornamentika ir rusų architektūros polichromija. Pagal barokinį planą pastatyta naujoji sostinė Sankt Peterburgas. Žymiausias baroko architektas Rusijoje – B. F. Rastrelli (Petro I rezidencijos, vadinamųjų Didžiųjų rūmų rekonstrukcija ir jų interjerai Petergofe, 1752, Didieji, arba Jelizavetos, rūmai Puškine, 1757, Žiemos rūmai Sankt Peterburge, dabar Ermitažas, 1762).

Barokas reiškėsi ir Vidurio Europoje – Čekijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Vengrijoje.

Lietuvoje

Lietuvoje barokas pradėjo plisti 16 a. antroje pusėje. Ryškiausiai ir ilgiausiai reiškėsi sakralinėje architektūroje. Statybas dažniausiai organizuodavo vienuolijos, dideliems objektams projektuoti ir statyti kvietusios architektus iš Italijos, Lenkijos (tik mažesniuosius projektavo vietos meistrai).

Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Stakliškėse (1776)

Skiriami trys baroko laikotarpiai: ankstyvasis (1600–50), brandusis (1650–1730) ir vėlyvasis (1730–90). Ankstyvuoju periodu žymu sąsajos su Romos architektūra, pastatuose dar ryškūs renesanso bruožai: nesudėtinga tektoniška kompozicija, tiesios, fasadus horizontaliai skaidančios linijos. Pastatyta bažnyčių, panašių į Jėzaus bažnyčią Romoje: jėzuitų Šv. Mikalojaus Nesvyžiuje (1593, architektas G. M. Bernardoni), Šv. Kazimiero (1618, architektas J. Prochovičius), Šventosios Dvasios cerkvė (1637, vėliau rekonstruota), dominikonų Šventosios Dvasios (16–18 a.; visos Vilniuje), Kauno karmelitų (1690), Švenčiausiosios Trejybės Stakliškėse (1776). Statyta ir stačiakampio arba lotyniškojo kryžiaus plano bebokštės bažnyčios: Vilniuje – Visų Šventųjų (1631), Šv. Teresės (1650, architektas Ulrichas, fasadas architekto K. Tencallos).

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje interjeras (1677–82 , skulptoriai G. P. Perti, G. M. Galli, po 1682 skulptoriai A. S. Capone, J. Pensa)

Brandžiojo baroko pastatų kompozicija įvairesnė, savitesnė, daug vidaus puošybos; statyta lotyniškojo kryžiaus plano vienbokštės ir dvibokštės bažnyčios: Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje (1675, architektai J. Zaoras, G. Frediani), Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis Kaune (pradėtas 1667, architektai G. Frediani, C. Putini, P. Putini); jų statybą rėmė didikai Pacai. 17 a. pabaigoje didikų Sapiegų, Vilniaus vyskupo J. K. Bžostovskio rūpesčiu steigtos naujos vienuolijos, statytos naujos dvibokštės bažnyčios: Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Raseiniuose (1663), Šv. Petro ir Povilo Varniuose (1691). Reiškėsi Vidurio Europos baroko architektūros įtaka. Statybas kiek pristabdė vidaus bei Šiaurės karai, maras.

Vėlyvasis baroko laikotarpis sutapo su santykiniu valstybės politiniu stabilumu, prasidėjusiu krašto ekonomikos ir kultūros pakilimu. Klestėjo sakralinė architektūra; ėmė vyrauti Vidurio Europos baroko architektūros įtaka. Ryškėjo ir saviti regioniniai bruožai, susikūrė Vilniaus baroko mokykla. Statyta lengvų formų, vertikalių proporcijų bažnyčios su aukštais, kelių skirtingai dekoruotų tarpsnių bokštais. Architektūrinės formos kito nuo vingrių, sudėtingų (laikotarpio pradžioje 1730–48) iki laisvesnių, praradusių orderinę tektoniką (1748–70).

Daugiausia bažnyčių statyta ar perstatyta baroko stiliumi Vilniuje (Šv. Kotrynos, 1622, 1743 paaukštinti bokštai; Misionierių, arba Dangun Žengimo, 1730, bokštai 1756, abiejų bokštus perdirbo architektas J. K. Glaubicas), Kaune (Jėzuitų, 1720, bokštai 1725, rekonstruota po gaisro 1739), vėliau visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo Jiezne, 16 a., rekonstruota ir išplėsta 17–18 a., Švč. Mergelės Marijos Tytuvėnuose, 1639, rekonstruota 1783). Vėlyvuoju baroko laikotarpiu vyravo stačiakampio plano bazilikinės arba halinės dvibokštės bažnyčios: Vilniuje – Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo (1727, bokštai pristatyti 1744, architektas A. A. Genau), Šv. Rapolo (1709, bokštai pristatyti 18 a. antroje pusėje, architektai J. V. T. Dyderšteinas, J. Nesemkowskis), Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Kražiuose (1763, architektas T. Žebrauskas), Švč. Mergelės Marijos Gimimo Šiluvoje (1786), Šv. Petro ir Povilo Krinčine (1782).

Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis Liškiavoje (18 a.)

Pastatyta ir vienbokščių bažnyčių (Augustinų Vilniuje, 1768), centriškųjų kupolinių pastatų (Arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčia, 1636, architektas K. Tencalla, Trinitorių, 1737, Vizitiečių, 1744, architektas J. Pola, visos Vilniuje; Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Liškiavoje, 1741). Kai kurios gotikinės bažnyčios perstatytos baroko stiliumi (Šv. Jonų Vilniuje, 1426, rekonstruota 1749, architektas J. K. Glaubicas). Miestuose ir priemiesčiuose iškilo didikų rūmų su kampiniais paviljonais, puošniais interjerais. Rūmus (Vilniuje – Sapiegų, 1697, Sluškų, 1700, Lopacinskių, 18 a. pradžia; Kaune – Siručių, 18 a.) juosė prancūziškojo plano parkai.

Miestelių rūmai kuklesni, vienaukščiai, su mezoninais, juosiami mišraus plano parkų (Kelmės dvaro rūmai, Biliūnų rūmai Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje, abeji 18 amžius). 17–18 a. buvo perstatomi ir plečiami, statomi nauji gyvenamieji namai. Jie 1–3 aukštų, stačiakampio arba kampinio plano, su uždarais arba pusiau uždarais kiemais, pagrindiniais įėjimais iš kiemo pusės. Pastatyta smulkiosios architektūros statinių – vartų, koplyčių.

L: Lietuvos architektūros istorija t. 2 Vilnius 1994; E. H. Gombrichas Meno istorija Vilnius 1997; M. Morelowski Znaczenie baroku wileńskiego XVIII stulecia Warszawa 1940; H. Janson History of Art New York 1977; H. de Morant Historia sztuki zdobniczej od pradziejów do współczesności Warszawa 1981; V. Vlasov Stili v iskusstve Sankt Peterburg 1995.

2972

barokas

baroko literatūra

baroko dailė

baroko muzika

baroko teatras

barokas Lietuvos architektūroje

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką